(Vietoje įžangos. Tekstas rašytas 2017 lapkritį. Tuo metu Lietuvoje buvo kilusi tokia lyg banga kovoti su savižudybėmis, ją inspiravo iš gyvenimo pasitraukusių žinomų žmonių mirtys. Paskui banga atslūgo. Antrus metus gyvenant karantine, virusui šienaujant gyvybes, kai su mirusiais net nebegalima atsisveikinti, kaip buvo įprasta, kai psichologai sako, kad ypač padaugėjo smurto atvejų artimoje aplinkoje, išaugo norinčiųjų skirtis skaičius, gydytojai stebisi, kad drastiškai sumažėjo atvykstančių konsultuotis, gydytis ir operuotis sergantys širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis, apie savižudybes informacijos beveik nebesigirdi. Statistika rodo, kad per pastaruosius 5 m. savižudybių mažėjo (2014 m. 100 tūkst. gyventojų siekė 31,7, o 2018 m. tiems patiems 100 tūkst. fiksuota 24, 4. Tačiau Europos Sąjungos vidurkis – 11 mirčių… Kitaip tariant, lyginant su kt. ES šalimis, Lietuvoje savižudybių yra 2-3 kartus daugiau). Akivaizdu, kad problema tebeegzistuoja, tik, matyt, pandemijos fone yra nustumta į paraštes.
Ši tema mane domina jau ne pirmus metus. Ir tai nėra tuščias smalsumas. Su ja gyvenime esu susidūrusi kelis kartus. Tai skaudi asmeninė patirtis, kurią 9 iš 10 mūsų visuomenėje linkę slėpti. Aš irgi ilgai tylėjau, nes anokia čia garbė būti, pavyzdžiui, savižudžio senelio anūke… Arba koks džiaugsmas dalyvauti ir apsimetinėti giminių susibūrime po tragedijos, kai niekas nežino, kaip elgtis, ką kalbėti, ar galima juoktis, klausti ko nors ar tylėti, raminti ar pasiūlyti pinigų, o gal išvis „atsifutbolinti“ sugalvojus kokią bent kiek įtikimesnę priežastį? Tie, kas vienaip ar kitaip susidūrėte su savižudybe, suprantate, apie ką kalbu. Tie, kam neteko, linkiu, kad niekada to nepatirtumėte.
Šioje vietoje noriu paklausti jūsų to, ko ir pati savęs ne kartą klausiau. Kas yra geriau: ar kai asmeninė kažkieno netektis ir lieka asmenine, tai reiškia mums tolima ir svetima (tarkim, kažkur provincijoje nusižudė teisėjas, Baltijos jūroje – garsus plaukikas, Vilniuje – garsus aktorius), bet tai nėra nei mūsų giminės, nei artimieji, galų gale asmeniškai išvis nepažįstame nė vieno teisėjo, nė vieno sportininko, nė vieno aktoriaus, todėl į tokias tragedijas nereaguojame (tai nutiko kažkam kitam, ne man, ir valio). Ar lengviau ištverti, kai žinai, kad tą patį ką ir tu patyrusių Lietuvoje yra daugybė? Statistika žiauri, nepaisanti nei turtinių, nei profesinių, nei asmenybinių, nei amžiaus skirtumų, bet užtat nesi išskirtinis? Ar nusižudžius vėžiu sirgusiam kaimo šviesuoliui jo našlei lengviau pakelti netektį, nes ji dažnai per žinias girdi, kad žudosi ir didmiesčiuose, žudosi ir sveiki, ir turtingi, ir sėkmingi? Kažin.
Kol kas pas mus svetimas skausmas ir yra svetimas, paliečiantis tik pačius artimiausius, nors kiekvienas turbūt norėtumėme gyventi visuomenėje, kur svetimo skausmo nebūna, kur žmogus žmogui brolis, o ne vilkas. Aišku tik tiek, kad savižudybių mastai šiandien yra neįtikėtinai dideli: kas dešimtas mūsų sutinkamas žmogus yra bent kartą kėlęs prieš save ranką, bandymų nusižudyti yra 20 kartų daugiau nei faktinių savižudybių, kasmet Lietuvoje nusižudo apie 1000 žmonių, tai yra beveik dvigubai daugiau nei Europos vidurkis, niekas nesitiki, kad problemą įmanoma išspręsti iš esmės ar bent jau greit ir sėkmingai suvaldyti. Specialistų siūlymai ir veiklos būdai: šalyje skubiai reikia visos visuomenės įsitraukimo į prevencinius procesus, atviro žinomų žmonių kalbėjimo, žiniasklaidos paramos, politinių sprendimų, realios ir lengvai prieinamos pagalbos tiek išgyvenantiems psichines krizes, tiek nusižudžiusiųjų artimiesiems.
Šiandien situacija tokia, kad savižudybių temą dar visai neseniai daug kas skyrė prie tabu, ji ne kartą vadinta keistu žodžiu – stigma. Kodėl?
Savižudybės – senas ar naujas reiškinys? Ką byloja literatūra, istorija, religija
Deja, senas, mus pasiekiantis per senovės graikų dramaturgo Sofoklio „Antigonę“, V. Šekspyro „Hamletą“, J.V.Gėtės „Jaunojo Verterio kančias“, A. Kamiu „Sizifo mitą“ ir kitus Europos šedevrus. Visuose šiuose kūriniuose figūruoja savižudybė, kurią kaip neišvengiamą renkasi alternatyvos nematantis tragiškos lemties herojus. Ar galima sakyti, kad tokie pasaulinio garso kūriniai gali turėti įtakos mūsų dienomis savo noru išeinantiems iš gyvenimo jauniems žmonėms? Ko gero, ne, nes tai tik menka dalis, lyginant su gyvenimo prasmę teigiančiomis knygomis. Apie vyresnio amžiaus savižudžius kalbėti išvis netenka, nes dauguma jų seniai pamiršę ne tik klasikos šedevrus, bet ir skaitymą apskritai. Užtat tiek jauni, tiek vyresni neabejotinai yra veikiami kino industrijos bei žiniasklaidos.
O dabar pažvelkime į savąją – klasikinę lietuvių literatūrą. Žvelgti norisi plačiau, prisiminti tuos autorius ir kūrinius, kurių dabartiniai mokinukai jau nebeskaito, bet užtat skaitė tie, kurie gyveno iki 1990 – ųjų. Tai yra mokinukų tėvai ir seneliai – dominuojantys tarp šiandienos savižudžių. Turint omenyje, kad savižudybė dažniausiai nėra spontaniškas sprendimas, pravartu prisiminti, kas link jos veda: psichikos sutrikimai, smurtas, skurdas, socialinė atskirtis, priklausomybės. Pažiūrėkime.
Literatūros herojės – kankinės ir savižudės – patriarchato, konservatyvios ir uždaros bendruomenės aukos. Turbūt teko girdėti apie A.Vienuolio paskenduolę Veroniką, A. Vaičiulaičio Valentiną, šiandien bent kartą per dieną pasmerkiamo su grasinimu nukelti nuo postamento P. Cvirkos Domicėlę. Nabagė Veronika sugriešijo ir laukėsi kūdikio, Valentina susipainiojo tarp pareigos ir meilės ir netinkamu laiku išplaukė į ežerą, Domicėlė savo kurpes mylėjo taip, kad jų netekusi ryžosi pasikarti. Kas su tomis moterimis buvo ne taip? Viskas gerai, išskyrus tai, kad savo aplinkoje iš niekur negavo pagalbos, į krizinę situaciją pateko dėl nežinojimo, naivumo, baimės.
Mūsų literatūros personažai – tipiškas šių laikų socialinių darbuotojų kontingentas: į alkoholizmo liūną įklimpęs Žemaitės Petras Kurmelis, nevengiantys stikliuko V. Krėvės skerdžius Lapinas bei raganius Gugis, psichikos problemų turi J. Savickio veikėjas Dalba, artimoje aplinkoje smurtauja senasis Vingys, visam amžiui savo draugą, jo žmoną ir save patį pasmerkia kentėti Vaižganto kūrinio „Nebylys“ herojus Jonas, vaikų teisės šiandien turėtų ką veikti J.Biliūno „Joniuko“ šeimoje, kai motina miršta, tėvas žūsta, o pamotė tiesiog neturi širdies, Šatrijos Raganos Irką, ko gero, paimtų kokie SOS vaikai, gyvūnų teisės už žiaurų elgesį nubaustų medėjo („Kliudžiau) tėvus, nes jų vaikas nušovė katytę, ir baisuoklį Brisiaus šeimininką, kuris savo seno šuns atsikrato kaip nereikalingo balasto… O kur dar minkšto protelio Vaižganto Mykoliukas, grojantis vieną ir tą pačią melodiją, į melancholiją ir rezignaciją linkęs Putino Liudas Vasaris, nusikaltėliai Žarckai, specialiai nesuteikę pagalbos savo išdukterei, J.Biliūno herojus, gindamasis nužudęs arkliavagį, J.Savickio karčemoj arielką gerianti mamanka! Ir tai dar ne viskas. Kodėl paminėjau tiek daug pavyzdžių, ar tikrai jie visi šiandienos akimis žiūrint potencialiai gali būti siejami su savižudybe? Ar jie tikrai prisidėjo prie šiandienos lietuvio chroniško liūdesio, nusivylimo, nerimo? Ar šias jausenas galėjo įdiegti ir užprogramuoti dar vaikystėje? Aiškaus atsakymo nėra, nelabai kas tuo ir domėjosi. Aišku viena: ano meto sąlygomis vyravo kitoks visuomeninis diskursas: žmonių santykius reguliavo bažnyčia, gyvenimo būdą lemdavo tradicija, bendruomenė pati spręsdavo visus elgesio ir moralės klausimus, tarp paminėtų yra politiškai angažuotų kūrinių, kur žmogaus elgesio ir emocijų sutrikimai hiperbolizuojami. Ir vis dėlto savižudybių kontekste atsisukus į mūsų kartos vaikystės knygas minčių kyla keistokų…
Kalbant apie istoriją, turbūt daug kas girdėjote apie masines ritualines savižudybes: Japonija, samurajų sepuku arba harakiri siekiant išvengti pažeminimo ir nelaisvės. Arba Indijos karališkųjų karių kastos – radžputų – savižudybės ritualas džauharas, kada karių, praradusių viltį laimėti, moterys susidegindavo kartu su vaikais. Tikslas tas pats kaip ir samurajų atveju. Bet geriausiai mums žinomas Pilėnų atvejis, kai 1336 m. vasario 25 d. žemaičius puolė kryžiuočiai, jų buvę apie 6000 karių, apie 200 riterių, mūsiškiams vadovavo kunigaikštis Margiris. Praradę viltį laimėti Pilėnų gynėjai nutarė gyvi nepasiduoti ir susideginti. Šis faktas vėliau kompozitorių V. Klovą įkvėpė sukurti operą „Pilėnai“. Galų gale turime ir Romą Kalantą, 1972 m. gegužės 15 d. susideginusį Kaune. Tai 19 – metis disidentas, susidegino tokiu būdu protestuodamas prieš sovietinį režimą.
Katalikų bažnyčia jokiais laikais nepateisino savižudybės. Prieš keletą dešimtmečių tokie nelaimėliai buvo laidojami ne kaip ir kur visi – karsto neleisdavo nešti į bažnyčią, laidodavo šalia kapinių, sakydavo „už tvoros“. Tokia mirtis visada buvo laikoma „nenormalia“ ir negarbinga. Ši nuostata siekia laikus, kai tikinti bendruomenė kolektyvinėje sąmonėje laikui bėgant savižudį apgyvendindavo ne Dievo namuose, o niūriame sakmių pasaulyje, kur veikė laumės, aitvarai, kaukai, vaiduokliai ir visokie monai. Esmė – savižudžio siela tebeklaidžioja šiame pasaulyje, blaškosi, kenčia, prašo maldos, gali supykti ir net keršyti. Šiais laikais bažnyčia nebėra tokia kategoriška, į kiekvieną savižudybės atvejį žvelgia individualiai, pats faktas priklausomai nuo aplinkybių kartais laikomas sunkia nuodėme, o kartais ne, kaip institucija prisiima dalį atsakomybės už tai, kad nesugebėjo padėti žmogui, žinoma, jeigu jis buvo tikintis. Didelę reikšmę turi tai, ar jis sirgo depresija ir vartojo vaistus. Daugelio antidepresantų šalutinis poveikis paskatina savižudybę.
Tai ką turime? Turime sunkius emocinius sukrėtimus atspindinčią klasikinę literatūrą, griežtas bendruomenės sankcijas moralės kodeksą sulaužiusiems savo nariams, griežtą Bažnyčios žodį, akivaizdų patriarchato dominavimą. Iš vienos pusės visos šios aplinkybės tarnavo kaip prevencijos priemonės, rodė aiškią takoskyrą tarp gero ir blogo, sektino ir smerktino. Iš kitos pusės jos skatino baimę, neapykantą, smurtą suklydusio žmogaus atžvilgiu. Šiaip ar taip, mes, demokratiška ir šiuolaikiška XXI a. visuomenė, neabejotinai esame išaugę ant tokios visuomenės pamatų, kuri aiškiai stokojo empatijos ir supratingumo.