Vaikystėje neplačiu, iš abiejų pusių apaugusiu galingais medžiais senuoju Žemaičių plentu dažnai važiuodavau į vieną miestą. Žiemos būdavo gilios ir šaltos, sniego iki kelių, bet užtat kokie nuostabūs apsnigto ir apšerkšnijusio miško vaizdai tose kelionėse mane lydėdavo! Lygiai tokius fotografai įamžindavo naujametiniuose atvirukuose.
Vasarą Žemaičių plento pakelės buvo apaugusios lubinais. Mėlyni, rausvi, gelsvi – tyvuliuojanti žiedų jūra. Atsimenu, kad pamačiusi ją visu veidu prisiplodavau prie autobuso lango ir imdavau prašyti, kad man leistų išlipti, kad galėčiau tas dideles spalvotas žvakes bent pauostyti ir paliesti. Kol buvau maža, buvo ir ašarų, ir maldavimų, ir zirzimo, bet niekas nepadėjo – mes visada pro tuos lubinus pravažiuodavome. Tai buvo pirmosios griežtos pamokos, kai nevalia pasiduoti tam, ko trokšta širdis, kai negali svajoti, privalai tik klausyti ir vykdyti.
Mano, našlaičio vaiko, širdis tada troško apkabinimų, spalvų, ramybės, meilės, tik paklausta niekaip nebūčiau galėjusi bent apytikriai to pasakyti, nebūčiau radusi tokių žodžių, kad mane suprastų. Man aiškino ką kita: „Kur tavo protas? Ar nesupranti, kad čia nėra jokios stotelės ir autobusas negali sustoti? Jis turi savo grafiką!”
Kas tas grafikas, sužinojau vėliau, bet matydama, kaip paprašius keleiviui visgi autobusas sustoja, net pašokdavau nuo sėdynės rėkdama: „Žiūrėk – sustojo, einam ir mes paprašyti!” Tada sekdavo paskutinis svarus argumentas: „Tai gal tu, kvaiša, nori trisdešimt kilometrų eiti pėsčia?” Taip, visada sakydavau, kad noriu. Tada į mane įsmigdavo dvi pašaipios suaugusio žmogaus akys. Tas žmogus ties smilkiniu lėtai pasukiodavo pirštą…
Paskui aš dažniausiai apsiverkdavau ir užmigdavau, nes autobuse labai supdavo, visada būdavo karšta ir norėdavosi sisiot. Sapnuodavau lubinus ir kažkokį kitą pasaulį, kuriame niekas nieko nebara, kur visada sustoja autobusai, o jų vairuotojai net neprašomi veža keleivius pačiais gražiausiais pasaulio maršrutais, kur žmonėms rūpi vienintelis grafikas – kasdien suteikti bent truputį laimės kitam.
Tame pasaulyje nebūdavo sergančių ir ant lovos gulinčių mamų, daugybės tablečių, šnabždesių apie mirtį, vienišumo ir baimės. Prisiskindavau įvairiaspalvių lubinų puokštę, didesnę už save, ir niekur neskubėdama tiesiog eidavau pirmyn.
Kartais kelias būdavo nutiestas, kartais taką pramindavau pati. Ėjau vieškeliais, laukais, brisdavau per upę. Kad ir kur beeičiau, visur su savimi nešiausi milžinišką lubinų puokštę. Kad ir kur beeičiau, visur, net pačioje atokiausioje vietoje, sutikdavau žmonių. Nieko jiems nesakydavau, tik nedrąsiai ištiesdavau vieną gėlę.
Žmonės buvo laimingi.