Nenorėčiau, kad tai būtų perskaityta kaip nors sentimentaliai, nostalgiškai ar numojant ranka kaip į menkavertį praeities epizodą. Pamanyk – tekstas apie pyragą! Už lango pandemija, o čia apie virtuvę… Ne, pyragas – tik būdas, priemonė parodyti nekvestionuojamus dalykus, nematomus šeimos saitus, kurių neįmanoma jokiais įstatymais nei pakoreguoti, nei eliminuoti. Nes tai meilės ryšys, kartų ryšys – partneriams (kurie šiaip jau yra dviejų rūšių: sekso ir biznio) čia nėra ką veikti.
Atrodo, kad visą gyvenimą daugybėje pasaulio vietų pyragus ragavai tik tam, kad įsitikintum, jog tavo mamos arba močiutės keptas yra nė su kuo nesulyginamas ir pats skaniausias. Žinai, kad ir iškepti jį nesunku, ir ingredientai paprasti, ir nebrangus – tai kas jame tokio ypatingo ir paslaptingo? Kai kas tikrai yra, bet apie tai nepasakys nei pardavėja, nei padavėja. Naminis pyragas – tai, ko neįmanoma nei nusipirkti, nei parduoti. Jo paslaptį žino tik mylinčios tos šeimos moterys ir… perduoda iš kartos į kartą. Kaip perduodami lūkesčiai, rūpesčiai, viltys.
Kol mergaitė maža, mama arba močiutė jos iš pradžių prašo suskaičiuoti, kiek indelyje yra vyšnių, leidžia pažaisti su miltais. Mergytei paūgėjus jau galima kočioti tešlą, išimti vyšnių kauliukus. Suaugusi moteris mažąją rūpestingai moko, kaip įmušti kiaušinius, kokio storio turi būti tešla, kaip laikyti uogą, kad vaisiaus sultys fontanėliu netrykšteltų į akis. Viskas ramiai, iš lėto, su savotiška iškilme. Bet miltai neklauso, byra ir ant stalo, ir ant grindų, tešla plyšta, vyšnių sultys prijuostę greitai išmargina įvairaus dydžio tamsiai raudonomis dėmėmis.
Moteris nepyksta, tik linguoja galvą ir atlaidžiai šypsosi. Ne pribarstytų miltų jai gaila, o bėgančio laiko. Žvelgia į mergaitę ir mintis veja mintį: „Ta suknelė jai dar neseniai buvo per ilga, o dabar jau aukščiau keliukų. Gal metas jos tėveliams pagalvoti apie broliuką ar sesutę? Nepajusi, kai reikės vesti į mokyklą – kaži kaip jai ten seksis? Pernai žiemą kelis kartus sirgo ar nebus tas pats ir šiemet? Reiks peržiūrėti siūlus, numegzti šiltas kojines, pirštines ir kepurę.”
Po kiek laiko žilstančioje, o gal ir visai metų nubalintoje galvoje ima suktis vėl: „Šitiek pamokų, būrelių visokių, nėra kada nei ramiai visiems susėsti prie stalo arbatos, suvalgyti pyrago, pasišnekėti arba išeiti pasivaikščioti po parką, kaip anksčiau. Kodėl vakar vakare grįžo taip vėlai? Pastaruoju laiku apie save pasakoja labai nedaug – ar tik nesusidėjo su kokia bloga kompanija? Tas vaikas per daug mokosi (paakiai visai pajuodę), per mažai miega ir valgo…“
Ir po metų, kitų – panašiai: „Kad tik sėkmingai baigtų tą universitetą, kad tik susirastų gerą darbą, kad tik laimingai ištekėtų, kad tik susilauktų vaikų, kad tik gyventų santarvėje, kad tik nesipyktų, nesiskirtų, mylėtų vaikelius ir vyrą, būtų sveika, rizikingai nevairuotų, nepersidirbtų, nesusigadintų skrandžio, mestų tas prakeiktas cigaretes ir…
dažniau mus lankytų…
Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie…”