Ką tik minėjome Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Tačiau jau kuris laikas panašu, kad anų laikų istorinės realijos šiandien daug kam atrodo nelabai įdomios, nelabai realios, kartais per daug liūdnos arba nuobodžios. Negana to, lietuvių tautos istorija tapo kažkokių manipuliacijų lauku, kai staiga suskubta ieškoti arba tik priešų, arba tik didvyrių, ir visai negalvojama apie tai, kad žmogus specialiai niekada nebūna arba tik geras, arba tik blogas, juolab jeigu jis atsiduria istorinių pervartų kaktomušoj. Tai suvokiant labai svarbu prisiminti įvykius ir vardus, kurie atvedė Lietuvą į Nepriklausomybę. Nebūtų jos buvę, nebūtų buvę ką ir atkurti. Štai šis aspektas man atrodo svarbiausias, kai kalbama apie nūdienę savo šalies laisvę, demokratiją ir kitus svarbius dalykus.
Taigi nukeliaukime šiandien į Vilnių, Pilies g. 40 namą. O gal kaip tik šiandien pro jį praėjote? Ten dabar įsikūręs Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejus. Prisiminkime tuos laikus, pabandykime suprasti to laiko Vilnių, jo šviesuolius, jų nelengvus likimus, kurie buvo ne lemtis, o sąmoningas žmonių pasirinkimas siekiant išsaugoti, tarsi ant savo rankų ir pečių išnešti Lietuvą.
Dabar apie viską detaliau. XIX a. pabaigoje Vilnius buvo daugiatautis miestas, kuriame gyveno ir lenkai, rusai, žydai, gudai, totoriai. Lietuvių, šaltinių duomenimis, buvo apie 2000. Dvaruose, bažnyčiose, klebonijose vyravo lenkų kalba. Lietuva, nepamirškime, tebėra carinės Rusijos gniaužtuose.
Tuo metu lietuviškoji inteligentija ieškojo būdų, kaip į nacionalinį judėjimą įtraukti kuo daugiau šviesių žmonių. Tikslas – kad Vilnius taptų lietuviškos kultūros centru. Jauni žmonės ima kelti klausimą, kas jie yra – lietuviai ar lenkai? O gal sulenkinti lietuviai? Nes dauguma tuomet kalbėjo… lenkiškai. Tai ir M.K.Čiurlionis, ir lietuvių literatūros istorikai broliai Mykolas ir Vaclovas Biržiškos, ir G. Landsbergis – Žemkalnis. O štai Marija Piaseckaitė, paskui tapusi Šlapeliene, augusi lenkiškoje šeimoje, sulaukusi 19 – kos pareiškia: „Apsisprendžiau: esu lietuvė!“ ir stropiai ima mokytis lietuvių kalbos, o paskui rašyti į Mažojoje Lietuvoje leidžiamą laikraštį, platinti draudžiamą lietuvišką spaudą.
Lietuviškasis Marijos kelias prasidėjo jai besimokant kilmingų mergaičių gimnazijoje (dab. Užupio gimnazija). Ji turėjo nuostabų balsą, dėl kurio buvo pakviesta giedoti iš pradžių Šv. Rapolo, paskui Šv. Jonų bažnyčioje. Jos talentą pastebėjo kunigas Juozapas Ambraziejus, kitur sutinkamas Ambrazevičiaus pavarde. Bažnytiniams chorams, kuriuose būdavo giedama lietuviškai, jis rinkdavo talentingus atlikėjus. Marijai dėl jos išskirtinio soprano jis skirdavo solo partijas. Neilgai trukus Marija bus pakviesta į pirmąją lietuvišką operą „Birutė“ atlikti pagrindinio vaidmens, išgarsės, 1904 m. broliai Vileišiai, Jonas ir Petras, ją pakvies dirbti į jų steigiamą „Vilniaus žinių“ knygyną. 1906 m. Marija įkurs savąjį. Jo adresas – Blagoveščenskajos g. (dabartinė Dominikonų) nr. 13. Jis per visas istorines vėtras liks lietuviškumo sala lenkiškajame Vilniuje. 1926 – aisiais Šlapeliai iš Šlomos ir Libijos Ginstlingų nusipirks visą tą namą Pilies gatvėje, apie kurį sakiau pradžioje.
Per visą tą laiką bus tiek kratų, mirčių, rizikos, paradoksų, drąsos, skausmo ir laimės akimirkų, kad atrodo, jog vienos kartos, vieno laiko, vienos šeimos žmonėms to pakelti neįmanoma.
(Bus daugiau)