Už lango bėga medžiai, daugiausia gluosniai. Nešienautos, peraugusios pievų žolės geltonos arba visai jau nurudusios. Pakelėse pūpso nebe pirmą dešimtį skaičiuojantys namukai – apsilupiusiais dažais, tuščiomis akiduobėmis, skendintys medžių lapijoje. Trumpam šmėsteli cementinio elektros stulpo viršuje įsitaisęs gandralizdis, kitame „kadre“ – pora ramiai gulinčių juodmargių karvių. Laukai, kuriuose augo javai, vieni suarti, kiti geltonuoja ražienomis. Yra vietų, kur už lango lyg mūras stovi tikras miškas, kuriame tikriausiai pastarąją savaitę bus pridygę daug grybų. Vėl namai, net iš tolo matosi darželio gėlės po langu. Kaimeliai, miesteliai, kurių vardų, jei nėra tiesiai prieš nemažu greičiu važiuojančiojo akis, kurie neprabėga, turbūt niekas ir nesužinos, nes kelionės tikslas – ne jie.
Kelionės tikslas – miestas, kuriame prieš kelias dešimtis metų buvo proga apsigyventi. Miestas, kuriame žmonės eina ne tik į darbą ar parduotuvę – žmonės eina į jūrą. Paslaptingas miestas, visai nepanašus į kitus. Iš to miesto buvo jis, kuriam ji prieš daug metų atidavė savo širdį. Tik paskui prisiminė, kad dar vaikystėje viena būrėja išbūrė, kad jos meilė būsianti nuo didelių vandenų. Ką dar ji sakė, ar minėjo, kokia ta meilė bus, visai išsitrynė iš atminties.
Du aštuoniolikmečiai, susitikę Vilniuje pirmąją studijų savaitę, nuo tos dienos visur buvo kartu ir po antro kurso susituokė. Graži buvo pora, laiminga. Mokėsi, bet į mokslus labai rimtai nežiūrėjo, labiau rūpėjo džiaugtis gyvenimu, sėdėti kavinėse, klaidžioti po miestą. Kelionės iš Vilniaus į Klaipėdą naktiniu traukiniu buvo romantiškas nuotykis, sklidinas meilės šnabždesių, naujų pažinčių, įdomių istorijų.
Tik meilė netruko ilgai. Po universiteto baigimo ji buvo nebetekusi savo kaitros, vos vos ruseno, bet kaip tik tada ir buvo iškilęs klausimas apie kraustymąsi į Klaipėdą. Kas žino – gal viskas būtų susiklostę kitaip? Gėda kam nors pasakyti, kas gi nulėmė tokį svarbų jos pasirinkimą, kodėl neatvažiavo čia. Pasirodo… orai: drėgmė ir bjaurūs pajūrio vėjai, kurie kurie gadina šukuoseną. Tai ir buvo tikroji priežastis, kuri buvo pridengta kita meile – meile Vilniui ir savo gyvenimo neįsivaizdavimu be jo… Paikystė, ne kitaip, o gal neišvengiamo išsiskyrimo nuojauta.
Jų keliai išsiskyrė, bet prieš keletą metų vienas reikalas vėl buvo suvedęs. Ji susitikimo laukė su nerimu, o susitikusi savo akimis negalėjo patikėti: visiškai balta jo galva, pasikeitusi figūra, net balsas – akivaizdu, kad gatvėje nebūtų atpažinusi. Vietoj pasisveikinimo – „Na bet tu ir atrodai (įdėmus žvilgsnis, paskui pauzė)…kaip kokia profesorė.“ Taip ir liko neaišku, ar tai reikėjo suprasti kaip pašaipą ar kaip komplimentą, galvoje sukosi „Negi ir aš taip baisiai pasenau, kad neįmanoma atpažinti? Kas tas solidus vyriškis? Negi čia tas, su kuriuo susipažinome pirmakursių žygyje, kai jis, kažką linksmai pasakodamas draugams, leptelėjo banalų netaisyklingą žodį „biškis“, o ji nugirdusi tyliai burbtelėjo, kad tokio žodžio nėra, yra tik „truputis“. Niekas tada negalėjo žinoti, kaip ši akimirka pakeis jų gyvenimą. Niekada negali žinoti, kur gali nuvesti vienas žodis.