Tai aišku, kad gėjai, lesbietės, transseksualai ir visi kiti jiems prijaučiantys meilę ir gėdą šiandien supranta visaip kitaip. Ta prasme, kad gėdos nėra, o sodomos su gomoromis šiandien yra tai, ko reikia visai Europai. Ką ten Europai – visam pasauliui! Pasaulis tikrai turi daug skaudžių problemų, todėl labai kasdien stebiuosi šios temos aktualizavimu visais įmanomais (ir nelabai) būdais. Man rūpi praeitis, šaknys – tai, iš kur atėjome. Nes mes esame jų tąsa. O ką gali ir žada pratęsti tie, kurie šiandien rėkia, kad vyro ir moters sąjunga yra kažkokia atgyvena ir blogis, o va jie yra gėris? Nieko.
Štai tikra istorija, kuri vyko maždaug apie sunkius ir liūdnus 1940- uosius. Tiesa ta, kad niekas dabar nežino, kiek ten būta tos tikros meilės. Bet tikrai būta piršlybų ir, kaip dabar pasakytume… intrigos. Mergina nuo vaikystės turėjo labai prastas akeles. Niekas nežinojo, kodėl šitaip yra. Aplinkiniai matė, bet niekas nieko nesakė, nes ji kažkaip savo aplinkoje su šia negalia orientavosi labai neblogai.
Tada apie meilę niekas garsiai nekalbėjo. Atėjus laikui galvojo apie tą, su kuriuo teks gyventi visą likusį amžių. Kas jis bus? Iš kur? Meldė, kad tik nebūtų našlys su keliais vaikais arba senbernis, arba šmotą vyresnis.
Grįžtant prie istorijos. Blogai matanti mergina vieną dieną susilaukė kieme svečių – piršlio su jaunikiu. Bet piršlybos buvo tokios su dvigubu dugnu – piršlys norėjo įtikinti jaunikį, kad mergina tikrai pusaklė, nors jaunikiui ji jau buvo įkritusi į akį. Tokia nestandartinė situacija, nes viskas atvirkščiai: ne supiršti norima, o padaryti viską, kad nesusieitų.
Buvo planas: stalo viduryje, kur mergelė svečiams dės vaišes, reikia pridėti duonos kriaukšlių. Ir tikrai pridėjo, mat buvo pasiėmę iš namų, laikė jas kišenėse. Jei mergina mato gerai, pamatys tai, jeigu ne – tas, kas skysta lėkštėje, išsilies iš indų.
Išsiliejo. Bet jis ją vis tiek vedė. Sunku dabar suprasti, kaip buvo su ta anų laikų meile – sako, susituokę pirmiausia norėjo vienas kitą pažinti, meilė ateidavo paskui. Kitaip tariant, viskas atvirkščiai negu dabar.
Kai nuo santuokos jau buvo daug vandens nutekėję, susilaukta trijų vaikų ir vienas pačioje jaunystėje žuvęs, kai moteris jau buvo tapusi babyte, vienas žentas jai pasiūlė nuvažiuoti pas akių gydytoją, kad išrašytų akinius. Babytė jį apšaukė pačiais baisiausiais žodžiais, paėmė šluotą, pasakė į jos namus daugiau nekelti nė kojos, liepė geriau jai nupirkti grabą. O paskui apsiverkė. Sakė, kad didesnės gėdos savo gyvenime negalėjusi įsivaizduoti. Nematyti jai buvo gėda…
„Meilės vardu“ tada neegzistavo, bet mes juk esame. Ar iš meilės? O gal iš gėdos? Kiekvienas tikriausiai turės savo atsakymą.