Kelias akimirkas pastovėti prie užrakintų durų yra tekę kiekvienam – nieko čia tokio, nes paskui buvai įleistas. Stovėti prie durų, kai netyčia palikai raktus, jau šiek tiek kitaip, nes namuose gali nieko nebūti, o tai neabejotinai sujauks planus, galbūt kažkas liks svarbaus nepadaryta, kažkur pavėluota, tai vėliau teks ištaisyti ir ateityje pasistengti būti dėmesingesniam. Stovėti už durų, kai žmogus tikrai turi būti namuose, kelias minutes spausti garsų durų skambutį ir vis tiek nesulaukti jokių garsų, dar kitaip. Padažnėjęs širdies plakimas – visgi ketvirtas aukštas, lifto nėra – trukdo ramiai galvoti. Naujas raktas žvilgėte žvilga delne, kelios sekundės, ir tos durys gali atsidaryti, tik kišti rakto į spyną nėra jokio noro. O jeigu?
…………………………………………………………………….
…prieš daug metų kažkas buvo pasakęs, kad šis butas primena muziejų. Ir tikrai: įžengus čia pirmą kartą nuo daiktų gausos imdavo raibti akyse. Šeimininkė tai jausdavo, tarsi pakildavo virš to žmogaus, jausdama savo pranašumą. Kas tas žmogus, nelabai ir svarbu, nes galva imdavo suktis beveik kiekvienam. Svečias, paprašytas atsisėsti, akimirką sutrikdavo, nes užtiesalais užtiesti baldai atrodė taip, lyg niekas niekada ant jų nebuvo sėdėjęs. Dar keisčiau pasijusdavo, kai moteris greit imdavo lyg pataikauti, lyg maivytis, tačiau niekas nedrįsdavo į akis pasakyti, kad čia ne koks spektaklis.
Dar kitaip būdavo su pažįstamais. Jei tai trumpam užbėgusi kaimynė, ji tuoj pastebėdavo interjere kažką naujo, imdavo klausinėti, kas, kur, už kiek. Šeimininkė noriai rodė ir pasakojo, už tą ar kitą mokėtos sumos atrodė beprotiškai didelės, bet tai buvo jos pasididžiavimas, puikavimasis, suvokimas, kad pašnekovė to niekada nenusipirks.
Prasidėję pokalbiai išsitęsdavo iki valandos ar daugiau, tuo metu kartais prisvildavo kaimynių paliktos virti bulvės, jų šuo, likęs vienas, nusitempdavo nuo stalo iš šaldytuvo kameros išimtą ir vakarienei skirtą mėsos gabalą, per atlapotą balkoną prilydavo ant parketo lietaus, įsismaginęs vėjas su baisia jėga nuversdavo ir sudaužydavo didelį gėlės vazoną.
Bute-muziejuje šeimininkė vaišindavo kava, klausė „kaimynkų“ godų apie vaikus, vyrus, gimines ir bendrus pažįstamus. Klausydama ironiškai šypsodavosi, mat vaikų neturėjo, o vyrą laikė po padu. Apie sergančias, neklusnias ar blogai besimokančias svetimas atžalas sakydavo: „Nu čia nieks nekalts, mergužėle, tu pati. Prisidirbai vaikų, tai dabar žinokis…“ Problemines situacijas kuriantys vyrai jai atrodė irgi greit pastatomi į savo vietą: „Atimk atlyginimą, kasdien pati atskaičiuok pietums ir talonams autobusu. Jei lenda – duok su petelne per galvą, kas rankoj – tas kaktoj. Sukrauk čemodanus, pastatyk laiptinėj. Neleisk valkiotis su jokiais draugais“.
Likusi viena šeimininkė čiupdavo skudurą ir imdavosi savo eksponatus valyti. Tai buvo ant margai dažytų sienų kabantys laikrodžiai, paveikslai ir dekoratyvinės lėkštės, ant visų plokštumų išsirikiavusios molinės, stiklinės ir plastmasinės statulėlės, kelios didelės lėlės, kelios didelės tikros ir dar daug dirbtinių gėlių. Daug kas stovėjo ant lininių servėtėlių ir staltiesėlių, krištolinės vazos pūpsojo tuščios, niekada nemačiusios nei vandens, nei gėlių. O kur dar kilimai, kilimėliai ir kilimukai!
Kažkur nugirstas posakis „Mano namai – mano tvirtovė“ buvo jos gyvenimo credo. Tvirtovę su skuduru ir dulkių siurbliu sąžiningai apeidavo anksti ryte ir vakare, grįžusi iš darbo. Ryte, beje, vilkėdama naktinius. Tai buvo ritualas ir gyvenimo prasmė.
Ritualus gimdė kiti ritualai – pavyzdžiui, kiekvieną šeštadienį eiti į parduotuves ir būtinai kažką paveiksliško, statulėliško, vaziško arba kilimiško nusipirkti. Dar ir dar. Kas savaitę. Kas mėnesį. Kasmet. Dideliam namui ir puošmenų reikia daug, dviejų kambarių butui – neabejotinai mažiau.
Ritualai buvo susiję ir su žmonėmis. Pavyzdžiui, vieną gražią dieną drabužių spintoje, vienose durelėse, buvo įstatyta spyna. Sakė, nuo vagių apsisaugoti. Ten persikėlė gyventi jos auksiniai papuošalai, pinigai, dokumentai, drabužiai, kurių, ginkdie, nebuvo galima apsivilkti be jos žinios. Kai susipykdavo su vyru, auksus ir krištolus išnešdavo pas drauges bijodama, kad šis neparduotų ar nesudaužytų. Nepamiršdama pakartoti, kad jo šiame bute nėra nieko, kad ačiū Dievui davus jai proto prieš 15 metų nesusirašyti „zakse“, kad nereikėtų su tokiu valkata ir plevėsa skyrybų atveju niekuo dalintis. Be to, kokios dar skyrybos – juk vedybų tai nebuvo. „Spirt į šikną, ir von pro duris lauka“.
Joks žmogus negalėjo nukonkuruoti eksponatų. Tai jautė bet kas, patekęs į šitą butą. O, varge, jei stambesnio sudėjimo svečias ką užkliudys, jei vaikas kokią smulkmeną sudaužys, jei kas pritrupins ant kilimo arba netvarkingai koridoriuje pasidės šlepetes… įsižeis, apšauks, puls gėdinti.
…………………………………………………………………….
…visgi duris tuo blizgančiu raktu teko atrakinti, nes turint raktą kviesti tarnybas negerai. Bus iškviestos, jei bus reikalas.
Atidarius duris vaizdas laukė toks: ji pusiau sėdėjo, pusiau gulėjo koridoriuje, ant mažos pagalvėlės – sušalusi, beveik nuoga, nežinodama, kiek laiko čia taip prabuvo. Sakė, kad šliaužė į tualetą.