Jie daugybę kartų girdėti, bet kaskart sukelia naujų minčių, nes gyvename nuolatos besikeičiančiame
pasaulyje. Svarbiausia šios evangelijos žinia – kad Dievas dėl pasaulio išganymo paaukoja savo
„viengimį sūnų“. Galvojant žmogišku protu tokia auka bet kuriam šiandienos tėvui ar motinai atrodo
nesuvokiama – kaip tai įmanoma? Mes juk mylime savo vaikus ir niekada jų neatiduotumėme miniai, kuri
iš jų tyčiotųsi, dėtų erškėčių vainiką, juos kankintų ir galų gale prikaltų prie kryžiaus. Ir visai
nebesuprantama, kad Dievas tai padarė iš meilės. Čia slypi pirmasis paradoksas… Mes, žmonės, nelabai
mėgstame aukoti. Jeigu visgi tai darome, tai labai gerai pasvėrę ir paskaičiavę, kad nenusiskriaustumėme
savęs. Žmogiškajai prigimčiai patinka aukoti mažai ir kai niekas nemato. O jeigu mato, tai tada visai kitas
reikalas – galima ir daugiau, galima ir palenktyniauti su kitais aukotojais. Labai smagu aukoti, kai kas
nors pasirūpina aukojimo fakto apipavidalinimu, pavyzdžiui, televizija. Ten būna ir muzikos, ir šokių, ir
dainų. Velykinis aukojimas, kalėdinis aukojimas. Sėdi žmogeliai prie maistu ir gėrimais nukrautų stalų,
žiūri televizorių ir aukoja. Išeina tokios masinės aukotuvės. Džiaugiasi, plyšauja laidos vedėjai, kokia
dosni ir širdinga esanti ta mūsų Lietuva. Tik niekas nekalba apie tai, kad šventės tai religinės, kad aukoti
turime ne tik du kartus per metus, kad aukojame prašomi dailiai nugrimuotos vedėjos iš ekrano, o ne
patys, savo noru, nes tokio noro…nėra.
Na, neteisinga būtų sakyti, kad ta žmogiškoji prigimtis aukoja tik TV dėka. Aukoja ir kitais atvejais,
pavyzdžiui, kai nori atsikratyti to, kas pačiam nebereikalinga, o išmesti gaila. Kartais tenka matyti, kad
toks aukotojas dar reiškia pretenzijas, kad su jo auka – nereikalingais drabužiais, baldais ir pan. – pasielgta
kažkaip blogai, kažkaip ne taip, būtų žinojęs, tai nebūtų išvis aukojęs…
Bet tikroji auka – ne balasto atsikratymas gyvenime, kad jis taptų dar patogesnis. Tikroji auka –
dalijimasis paskutiniu. Tikroji auka – atidavimas to, ką turi brangiausio.
Jėzaus aukojimasis, jo nuolankumas, jo kančia miniai buvo pramoga, spektaklis, malonumas. Jie netikėjo
Jėzaus žodžiais, bet mėgavosi jo žaizdomis. Tačiau Jėzus nesmerkė minios, nes buvo atėjęs jos ir jos
palikuonių išgelbėti. Jis buvo šviesa, bet to meto žmonės „labiau mylėjo tamsą nei šviesą“.
Ar kas pasikeitė nuo tų tolimų laikų? Ir taip, ir ne. Minia, pasiduodanti žemiausiems instinktams,
egzistuoja ir šiomis dienomis. Numesk alkanai miniai kaulą – padarys viską, ko trokšti. Minia pati
nesugeba atskirti, kas yra tamsa, o kas šviesa. Kažkas jai turi pasakyti. Šviesą visada bandoma užpūsti,
užgesinti, apipilti vandeniu arba žodžių pamazgomis.
O užvis baisiausia, kai šviesa su tamsa sąmoningai sukeičiamos vietomis. Kaip kad šiandien Lietuvoje,
kai iš visų pakraščių ir visų pasviečių į dienos šviesą išlindo tie, kurie nori pertvarkyti pasaulį. Mums
sakoma, kad tai daugybė žmonių, Dievo vaikų, kuriems Dievo nėra, meilė kitokia, o mes kažko
nesuprantame, net nebemokame skaityti. Šiaip ar taip, tai minia (na, gal minukė), dievinanti…tamsą.
Kristus kryžių, ant kurio buvo prikaltas, atsinešė pats, minėtoji „minia“ šiandien mus ragina daryti
maždaug tą patį.