Apie santykius darbe laisvos rinkos ir aršios konkurencijos sąlygomis viešojoje erdvėje kalbama dažnai, tačiau retas darbuotojas nuoširdžiai gali pasidžiaugti geru mikroklimatu savo kolektyve. Nepasitenkinimo priežastys objektyvios: maži atlyginimai, neadekvačios darbų apimtys, autoritarinis vadovavimo stilius, vis didėjanti atsakomybė. Tai daugelio darbingo amžiaus žmonių kasdienybė, prie kurios kiekvienas taikosi taip, kaip išmano. Tačiau ką daryti, kai prastos darbo atmosferos priežastys yra vidinės, kai problemos šaltinis – vienas intrigomis užsiimantis asmuo, apie kurio darbelius neįtaria nei vadovas, nei bendradarbiai?
Apkalbos – tik žiedeliai
Tai reiškinys, senas kaip pasaulis. Turbūt daug kas žino ir sinonimą – pletkai. Pletkus galima gaudyti, paleisti, surinkti. Jais mėgavosi ir rūmuose, ir dvaruose, ir kaimo pirkiose. Pletkavojo daugiau moterys nei vyrai. Apkalbos buvo pramoga, saviraiška, keršto priemonė, gyvenimo būdas. Pagundai apkalbėti savo artimą sunkiai atsispirdavo ir dorybingiausios senmergės, ir uoliausios davatkos. Tai nebuvo laikoma sunkia nuodėme, tačiau savo „ kūrybą“ reikėjo atpasakoti kunigui per išpažintį.
Vyrams, o moterims ypač apkalbos anksčiau galėjo tapti net mirties ir gyvybės klausimu, nes ant kortos dažnai pastatydavo žmogaus garbę ir reputaciją. Jų praradimas reiškė visuotinį pasmerkimą ir gėdą, bendruomenės atskirtį, klajūno dalią, kartais- kalėjimą ir mirtį. Turbūt tada ir atsirado posakis „ Žodis žvirbliu išlekia, jaučiu sugrįžta.“
Informacija, skleidžiama paskalų pavidalu, nesant galimybės jų tikrumą patvirtinti arba paneigti, ir šiandien tebetarnauja kaip būdas manipuliuoti neparankiais asmenimis tiek šeimoje, tiek darbe, tiek visuomenėje. Jau daugelį amžių balansuojančios kažkur tarp vaidybos meno ir nusikalstamos veikos, jos kasdien nuodija gyvenimą neįsivaizduojamai daugybei žmonių – jei atvirai, nelabai tikiu, kad Lietuvoje apskritai egzistuoja bent vienas žmogus, apie kurį niekas niekada nėra prišnekėjęs nesąmonių…
Tačiau ydinga ir gėdinga kokio nors reiškinio egzistencija jokiu būdu nereiškia, kad su negatyvu kovoti beprasmiška arba kad yra baisesnių dalykų pasaulyje, todėl apkalbos – grynas juokas. Pasakykit tai savo mamai, sesei ir draugei, kurios šiandien iš darbo namo grįžo apsiverkusios, jau penkiasdešimtą kartą savęs ir jūsų klausia, kodėl ir už ką, iš pradžių išgėrė raminamųjų, paskui – raudono vyno, o dabar labai rimtai svarsto mintį kreiptis į policiją!
Ir vis dėlto pletkai, apkalbos ir paskalos tėra žiedeliai, nes blogesnių dalykų yra ne tik Zimbabvėje ir Dramblio Kaulo Krante– jų yra jūsų (mūsų) panosėje, bet jūs ( mes) jų tarsi nepastebit, netikit, jog gali taip būti. Netikėkit toliau– man nerūpi, tik pasakykit…
Ką pagalvojate išgirdę mob?
Labiau ištempiate abi ausis, nes manote, jog išgirdote tik žodžio pradžią – mobilus, mobilizacija, mobiliakas ? Neapsigaukite – dar yra angliškas variantas ir jis reiškia gauja, mafija, prastuomenė, puolimas.
Kad būtų aiškiau, įsivaizduokim kolektyvą, į kurį atėjo naujas darbuotojas– pozityvus, darbštus, žingeidus, atviras, geranoriškas. Kad visiems būtų ramiau, galvokim, kad tai buvot ne jūs ir ne aš (apsaugok dieve!). Naujame kolektyve jus (mus) priėmė šiltai, mandagiai, santūriai– nesvarbu. Svarbu, jog kantriai aiškino, kur patekot, aiškino darbo subtilybes, siūlė pagalbą, ir kavą kartu gėrėt, gal net maišėt tuo pačiu šaukšteliu, ir klaidas drauge taisėt, ir apie šeimą kalbėjotės, ir apie sveikatą, ir apie orą už lango. Paskui viskas vyko tarsi pagreitintoj kino juostoj, kur sunku įžvelgti, kur vakaras, o kur rytas, kur žemė, o kur dangus ir kada jie susikeitė vietomis, kas muša ir kas rėkia, kol vieną gražią dieną tapo aišku, kad ta juosta – tai dabartinis tavo (mano) gyvenimas: nuovargis, įtampa, nerimas, nes kai kas esantis šalia jūsų tiesiog negirdi ir nemato, juokiasi iš jūsų klaidų, spjauna į jūsų pastangas tobulėti, į jus irgi.
Išaušta diena, kai ir darbas, ir pats darbuotojas pats sau ima atrodyti klaida. Skauda galvą, linksta kojos, spurda širdis, dreba rankos. Išėjus iš darbo nemalonūs simptomai dingsta akimirksniu, jų nė su žiburiu neranda joks šeimos gydytojas. Prastos savijautos priežastis– ne skydliaukė, avitaminozė ar susilpnėjęs imunitetas. Priežastis – moberis – žmogus, bendradarbis, norintis jus ( mus) sunaikinti.
Ką reiškia suvalgyti kolegą
Jei trumpai – tai jį sužlugdyti ir, kaip populiariai sakoma, „ išėsti“ iš darbo. Šiuolaikiniais terminais kalbant, tai yra mobingas– pasirinktam darbuotojui specialiai taikomas psichologinis spaudimas. Mobingas yra apgalvotas, neetiškas, pasikartojantis vadovo arba kolegos elgesys darbe, siekiant pasirinktą auką, t. y. bendradarbį, nuvertinti, išjuokti, pažeminti, parodyti kaip menkesnį, nekompetentingą.
Toks darbuotojas nuolat viešai kritikuojamas, pašiepiamas, ignoruojami ir/arba menkinami jo darbo rezultatai, pasiūlymai, idėjos. Bet tuo moberis, jei tik turi galimybių, neapsiriboja– kolegą stengiasi išskirti, svarbiu momentu „pamiršti“, jam reikalingą ar potencialiai naudingą informaciją nuslėpti, kolektyvą įtikinti, kas šis asmuo nepatikimas, nepatyręs, nelojalus. Čia puikiai pasitarnauja jau minėtos paskalos, kurios, naudojamos kaip suplanuoto mobingo dalis, dabar įgauna tam tikrą svorį ir iš tiesų gali turėti įtakos darbuotojo profesinėje veikloje.
Dar svarbu nepamiršti, kad apkalbos apkalboms nelygu. Jei už akių kažkas aptarinėja jūsų kaklaraištį, šukuoseną, batus ar sijono ilgį, tai nėra malonu, bet nebūtina į tai audringai reaguoti nei kolegų akivaizdoje, nei grįžus namo. Rimčiau, jei moberis taikosi į jūsų psichologinę charakteristiką, objektyvius fizinius duomenis, privatų gyvenimą. Pavyzdžiui, jis lyg tarp kitko įspėja kolegas su jumis neatvirauti ir saugiai laikyti asmeninius daiktus, nutaisęs kankinio veidą sliūkina į vadovo kabinetą neva aiškintis dėl jūsų nederamo elgesio su klientais, menkinamo firmos prestižo, lifte žiovaudamas mesteli, kad ryte į darbą pavėlavote, trečiadienį leidote sau nieko neįspėjusi išeiti anksčiau, vakar su kažkuo kalbėdama telefonu iš pradžių pakėlėt balsą, o paskui atsiprašinėjote. Maža to, pertraukėlės metu, per patį kavagėrį, moberis prasitaria turįs patikimų žinių apie tai, kodėl išėjote iš anos darbovietės, kad neapsieita be skandalo, bijąs, kad istorija nepasikartotų.
Neretas atvejis, kai moberis, dirbdamas savo juodą darbą, akivaizdžiai demonstruoja savo prioritetus (ir tikisi palaikančių balsų). Tai gali būti amžius, išvaizda, finansinė, šeimyninė bei visuomeninė padėtis ar pomėgiai. Akcentuojamų vertybių stokojančiai aukai gali būti užsimenama, kad ji neatitinka kompanijos įvaizdžio ir su tuo esą skubiai reikia kažką daryti.
Žvilgtelkim į rezultatus, t.y. į galimą „valgomo“ kolegos charakteristiką dabar: nekultūringas, nestabilios psichikos, neatsakingas, nepunktualus skandalistas, kleptomanas ar net potencialus vagis. Kas su tokiu norėtų turėti kokių nors reikalų? Atspėjote – niekas!
Baimė, pusiau nutylėta tiesa, šmeižtas ir iškreipti faktai
Tai įprastas moberio priemonių arsenalas, kai vien apkalbų kolegą išjoti iš darbo nepakanka. Tai, galima sakyti, sunkioji artilerija, naudojama pasitelkus šypseną, mandagias frazes, globėjišką toną, tariamą dėmesingumą.
Smurtautojas žino, kad jo nuomonė apie auką nebūtinai taps ir viso kolektyvo nuomone, todėl ir daro viską, kad būtent taip atsitiktų. Jo planas pavyksta tada, kai kolektyvas susiskaldęs, darbuotojai stipriai konkuruoja tarpusavyje, trūksta komunikacijos, vyrauja ydinga praktika iš darbuotojo reikalauti atsakomybės ir rezultatų neinvestuojant į jo apmokymą, nėra darbuotojo pareigybinės veiklos taisyklių, skatinimo sistemos, karjeros augimo galimybių, įstaigos vizijos, strateginio plano, galų gale nesilaikoma įstatymų arba visomis išgalėmis stengiamasi juos apeiti.
Kolektyvo nariai, kasdien matydami, ką moberis išdarinėja su savo auka, nė patys to nejausdami perima jo elgesio modelį iš baimės, kad vieną dieną ir patys gali atsidurti tokioje situacijoje. Perėmimas vyksta keliais būdais: vieni kolegos moberiui ima atvirai pataikauti, kiti nustoja kreipę dėmesį į jo nederamus veiksmus, treti tyliai ieškosi kito darbo.
Pajutęs, jog kolektyvas jį pagaliau „išgirdo“, kankintojas apie auką jau atvirai ima kalbėti kaip apie kliūtį, nesėkmę ar nuostolingą projektą, sako esąs atsakingas už veiklos rezultatus ir yra priverstas priimti nepopuliarius sprendimus, apeliuoja į kolegų darbinį potencialą, lojalumą, ambiciją būti geriausiems, drąsą sakyti „ne“ silpnesniems ir nevertiems tokių kaip mes! Jei moberis – ne šiaip bendradarbis, o vadovas, aukai išlikti nėra jokių šansų.
Ar įmanoma darbe smurtauti netyčia?
Mobingo atveju tikrai ne, nes smurtas prieš konkretų žmogų visada yra apgalvotas ir tikslingas, žodis „netyčia“ tinka kalbant nebent apie pačią darbinės muilo operos pradžią, kuri prasideda be jokios uvertiūros. Dėsninga, jog „gaisrui“ įsiplieskus paprastai nė viena pusė negali tiksliai paaiškinti, nuo ko viskas prasidėjo, nes kantrybės taurėje jau seniai visus domina paskutinis, o ne pirmasis lašas.
Moberio portretas: pažiūrėkit į veidrodį – gal ką primena?
Moberis – tai nelaimingas asmuo, savo vertę matuojantis įtaka, turtu bei pareigomis. Jis dažnai pats to nesuprasdamas kenčia nuo nevisavertiškumo komplekso, trokšta galios, jaučiasi nesaugus, bijo būti neįvertintas ar sukritikuotas. Jis visur ir visada nori būti pranašesnis už kitus ir to net nemano slėpti. Tą jo būseną taikliai apibūdina turbūt daug kam girdėta patarlė: „Kas pakels šuniui uodegą, jei ne pats?“
Gražūs žmogiški santykiai, moralinės vertybės, empatija, pozityvo paieškos, kolegialumas moberio nedomina, todėl natūralu, kad bendradarbiams jis geba jausti vien panieką. Tiesa, viešumoje to neparodo, užtat kartais parodo kitką – savo favoritą, kurį iš visų kolegų be jokios paaiškinamos priežasties išsirenka kaip sąjungininką jo paties net neatsiklausęs.
Moberio „maistas“ – pavydas, puikybė, kerštas. Nuolat trokšdamas dėmesio jis negali šalia savęs pakęsti nė vieno, kuris yra kažkuo pranašesnis, nuolat svajoja iš kitų atimti tai, ko jam pačiam trūksta. Visi aplinkiniai jam yra arba manipuliacijos įrankiai, arba varžovai, arba tuščia vieta. Beje, stiprūs varžovai – tai priešai.
Moberio svarbiausias tikslas – jis pats. Liūdna, bet su šiuo intrigantu neįmanoma sudaryti jokių sutarčių, atviras pokalbis irgi tebus tuščias laiko švaistymas.
Po mobingo – tarsi po karo
Jo pasekmes išgyvena ne tik auka, bet ir visa organizacija. Psichologinis smurtas darbe gimdo platų fizinių, emocinių ir psichologinių reakcijų spektrą, darbuotojai ilgą laiką jaučia nerimą, nepasitikėjimą savimi, praranda motyvaciją dirbti, bendradarbiauti, imtis iniciatyvos, dažniau serga širdies kraujagyslių ligomis, depresija, savo noru pasitraukia iš gyvenimo.
Mobingo patyrimo padariniai žmogų gali persekioti ilgus metus net sėkmingai įsidarbinus kitoje kompanijoje, gali persikelti į asmeninių santykių, privataus gyvenimo sritį. Psichologinis smurtas ilgam sumenkina žmogaus orumą ir savivertę, atima gyvenimo prasmę ir džiaugsmą.
Skęstančiųjų (terorizuojamų darbe) gelbėjimas – tikrai jų pačių reikalas?
Paradoksalu: ir taip, ir ne. Klausimas: kada paskutinį kartą guodėtės, kad jaučiatės prastai dėl situacijos darbe arba kad patiriate patį tikriausią mobingą? Praktika ir patirtis rodo, jog taip išsitarę veikiausiai išgirsite maždaug tokių reakcijų: apie ką tu čia?, nueik pas gydytoją, pagerk vitaminų, to negali būti, visi viršininkai vienodi, nepatinka – ieškokis geriau, visur tas pats, jei ką– gali emigruoti, o tu nebijai taip kalbėti, nebijai, kad tave išmes? Tai kokia išvada? Taip iš viso geriau nekalbėti!
Specialistai sako, kad supratimo ir paramos „ skęstantis“ darbuotojas iš kolegų retai sulaukia dėl dviejų priežasčių. Pirma – mobingo neapibrėžia joks įstatymas, reikia turėti specialių žinių norint jį atpažinti, daug drąsos siekiant įrodyti bei dar daugiau sveikatos bei valios norint su juo kovoti (ne paslaptis – tokiam žingsniui ryžtasi ne kiekvienas). Antra – psichologinis smurtas priskiriamas asmeninių santykių sferai: „Tai tavo problemos, aš dirbu ir jokių rūpesčių neturiu. Pagalvok, gal pats ką ne taip darai? Gal per daug gerai žinai savo teises? Aš irgi žinau, bet kas iš to? Gal čia tau tiesiog ne vieta?“
Taip kalba tie, su kuriais sėdėjote ir tebesėdite viename kabinete, visada duodate „ savo“ dalį, kai juos reikia sveikinti gimtadienio ( vestuvių, išleistuvių) proga, su kuriais galų gale per pietų pertrauką bėgate parūkyti, o penktadienį, po darbo, tradiciškai einate į barą alaus…
Bet grįžkime prie „skęstančiųjų“. Protas sako, jog norint gelbėtis, visi būdai bus geri, tas tiesa, išskyrus vieną – jo naudoti kaip tik nereikia: nepatariama mėginti „atverti akis“ kolegoms bei vadovui. Kodėl? Todėl, kad gindamasis ir kalbėdamas apie priekabes darbuotojas pats save kompromituoja, nes sudaro silpno, nepatenkinto, kaltinančio ir konfliktuojančio asmens įspūdį. (Situacija, kai nukentėjęs asmuo pats gali būti kuo nors apkaltintas, atrodo absurdiška ir neįmanoma – tokiu atveju auka ir moberis kažkokiu keistu būdu sulyginami. Bet panašiai šiuolaikinės psichologijos traktuojami ir fizinės prievartos atvejai konstatuojant, kad pagalba turi būti suteikta tiek aukai, tiek ir nusikaltėliui.)
Tai ką daryti? Galima kreiptis į aukštesnės grandies vadovą, jei toks egzistuoja, ir prašyti išspręsti problemą. Visus faktus kur, kada ir kokiu būdu buvote pažemintas ar įžeistas, patartina fiksuoti raštu, kaip įrodymas gali pasitarnauti ir elektroniniai laiškai. Dar egzistuoja garso įrašymo galimybė bei įmonei ar įstaigai garbės nedarančių faktų viešinimas. Pastarosios priemonės yra kraštutinės, taikytinos tada, kai jokiais kitais būdais susiklosčiusios situacijos išspręsti nepavyksta. Faktas, kad šiais laikais nė vienas vadovas nenori rizikuoti nei savo, nei savo įstaigos reputacija, nebent būtų visiškas beprotis, nebent naiviai tebetikėtų iki šiol galįs visus ir viską nupirkti ir iš balos išlipti sausutėlis.
Ir dar: niekada nepamirškit, kad mobingas – ne stipriųjų, o silpnųjų žaidimas, kad ir kaip tai atrodytų keista. Tai padės neišsigąsti ir neįkliūti į kompleksuoto kvailio spąstus. „Nepamaišys“ ir tas gal jau ne visiems žinomas „ Vienas už (ne prieš) visus– visi už (ne prieš) vieną!
Mobingo situacijoje jis būtų panacėja.
Gražios jums darbo dienos – šiandien ir visados.