Pasikalbėkim, Mokytojau, gerai? Ar skirsi mums laiko?
Mokytojau, reikalas tas, kad šiandienos Evangelijoje kalbama apie du krantus. Man atrodo, kad tie krantai – tai mes ir mūsų vaikai. O dar taip neseniai visi buvome viename. Jie išaugo iš mažutėlytės sėklytės, niekas nesitikėjo, kad išaugs – dirva netręšta, nederlinga, išdžiūvusi. O ir metai blogi, ir viskas visai ne laiku.
Nepaisant visko jie gimė, užaugo, sužydo.
Buvo audrų.
Kol vienas iš mūsų miegojo, kitas meldėsi.
Mes ne kartą esame gal net pykdami sakę savo vaikams: „nutilk”, “nusiramink”, bet tas niekada nepavykdavo iš karto. Ir vis tiek mes manėme, kad tai mūsų nuopelnas, bet turbūt, kad ne.
Sakyk, mielas Jėzau, kodėl šiandien dukra savo tėvą kviečia į vestuves… per feisbuką – gal tu žinai? „Ar tėvas blogas”, – klausi, nori pasitikrinti. Ne, tikrai ne, tik seniai negyvena kartu. Panašu, kad… tėvas geras, tik bailus. Jam stinga tikėjimo, kad dukra atsimena visą jo meilę, nešiojimą rytą vakarą ant rankų, visas pasakas ir visas keliones. Tiesa, tai buvo seniai, kai jis buvo jaunas, o ji maža.
Vakar tėvą pagavo baimė: nedaug trūko, ir jis nebūtų sužinojęs apie savo pirmagimės jungtuves.
Jis silpnas, žilas, jo neklauso nei vėjas, nei ežeras.
Ir žinia atėjo ne ežero, o feisbuko ribuliais.
Mokytojau, kaip suprasti: ar mes, tėvai, savo vaikams žūvame? Ar turėtume žūti? O gal dar yra vilties vėl būti tame pačiame krante?