Pažintį su Jumis pradedu gan simboliškai – 2016 m. rašytu tekstu – refleksija, kurioje viskas sukasi apie kelis žodžius: „aš“, „namai“, „tėvynė“, „laimė“, „laisvė“, „laikas“.
Nacionalinio diktanto ypatumai
Nereikia nė sakyti, kad apie Nacionalinį diktantą – konkursą, nuo 2006 m. rengiamą Lietuvoje bei užsienyje, girdėjo veik kiekvienas tautiškai susipratęs lietuvis. Tai tarptautinis suaugusiųjų ir moksleivių raštingumą skatinantis renginys, kurio tikslas – auginti pasididžiavimą unikalia lietuvių kalba, kalbėti ir rašyti ja taisyklingai. Diktantą organizuoja VšĮ Pilietinės minties institutas, šiųmečio konkurso pirmasis turas vyko praėjusį šeštadienį, vasario 27 dieną, 11valandą. Bet ne apie raštingumą šįkart kalba, o apie diktanto turinį, mat konkursui pateikiamas tekstas kiekvienų metų pradžioje tarsi veidrodis atspindi mūsų, lietuvių, egzistencijos formas, savotiškai fiksuoja dvasingumo lygį, netikėtu kampu parodo vieną ar kitą globalaus pasaulio žmogui metamą iššūkį.
Jau trečius metus iš eilės pirmojo turo tekstų autorės – moterys. Štai 2014 m. rašyti buvo pateiktas Giedros Radvilavičiūtės „Skrydis“, pernai – Lauros Sintijos Černiauskaitės „Pokalbis“, šiemet – Danutės Kalinauskaitės „Sugrįžimas“. Kadangi visi tekstai labai skirtingi savo problemine aprėptimi, formos prasme, stilistika, regis, nevertėtų tarp jų ieškoti nieko bendro, tačiau ieškoti svarbu, nes kitu atveju taip ir liksime nesužinoję, kur mes, lietuviai, ėjome užpernai, dėl ko skaudėjo pernai, kuria kryptimi judame šiemet. O gal beviltiškai sukamės aplink savo ašį?
„Skrydis“– tai nuolatinis žmogaus buvimas „tarp“, būtinybė rinktis, atsakomybės kaina, skaudi tikrovė, kai rinkdamasis vieną netenki kito, ir visgi labai aiškūs asmens dvasiniai pamatai ir prioritetai. Tekste kalbama apie skrydį į Austriją, skrendama darbo reikalais, kelionėje visada kažkas nutinka, būdamas svetur visada mintimis keliautojas grįžta namo, besisvečiuodamas nori nenori tampa atidesnis aplinkai, detalėms, lygina ir gretina viską, ką užgriebia akis, kiek leidžia situacija, dažnai pagauna save galvojant, kad tos šalies žmonės kitokie nei mes ir aiškiai laimingesni. Bet kodėl?
G.Radvilavičiūtės tekste atvirkščiai: laimė gyvena namuose, Lietuvoje, „kur baisiausias peršalimo ligas gali išsigydyti čiobreliais, liepžiedžiais ir avietėm“, kur dar ne viskas daroma dėl atlygio, kur kasdien valgyti šokoladinį mocartą ar kažką panašaus dar netapo visuotine siekiamybe. Taip, atrodo, pabrėžiama viena didžiausių lietuvio vertybių – namai, tėvų žemė.
Bet ne viskas ir ne kiekvienam taip aišku – apsisprendimas ir toliau gyventi gimtojoje šalyje XXI amžiuje kyla ne iš tradicinės lietuvio pasaulėjautos, o iš patirties, kurią šiuolaikinis žmogus parsiveža pabuvojęs užsienyje, pavalgęs tų mocartų, nepakėlęs ilgesio tų, kurie kartu išvykti negali. Patirtį galima apibrėžti ir tiksliau: svečiuose esi svetimas – vis tiek kažkas paklaus, kada važiuosi namo.
„Pokalbis“ – savotiška priešingybė viskam, kas jau pasakyta. Kalbasi čia ne žmonės, o du kurmiai: jaunėlis ir vyresnėlis. Pokalbio tema – karas. Pokalbį inspiruoja du milžiniški naikintuvai, skleidžiantys siaubingą triukšmą, akimirkai uždengiantys saulę, savo šešėliais „grėsmingai nuslystantys Bernardinų sodo žole“, išgąsdinantys taip, kad jaunėlis net susigūžia: „Vaje, kokia baisybė, net kailiukas šiaušiasi“.
Kurmiai tik trumpam išlindo iš urvelių, šiaip jie gyvena tamsoje, įsirausę į riebų dirvožemį, nelabai ir supranta, kas dedasi ten, viršuje, arba čia, pas mus. Tačiau tradicijų esama ir po žeme – vyresnėlis, kaip ir dera doram kurmiui, savo žinias ir patirtį perduoda jaunesniam. Kalbasi tie požemių gyventojai, tokie nei savi, nei atvykėliai, tokie gyvenantys kažkur, tiksliau, nežinia kur, kalbasi paprastai, kurmiškai. Kadangi maistas svarbu ne tik žmonėms, o jo neturėti reiškia mirti, tai jaunėlis ir smalsauja, ar tik karas nesąs „atgrasus mėsėdis“. Vyresnėlis sako, jog karas yra tada, kai užimu tavo urvą, suryju tavo šeimą, o tave patį priverčiu man tarnauti. Jaunėliui tai atrodo nesąmonė.
Netoli kurmių po sodą dūksta vaikai, jie irgi matė praskrendančius naikintuvus, bet taip ir nesuprato, ar vaikai išsigando, ar džiaugėsi. Pasišnekučiavę kurmiai palaimingai sulindo į savo urvelius, „abu jie patyliukais džiaugėsi kurmių taika ir tuo, kad dėl savo įgimtų savybių bet kada gali pasislėpti po žeme“.
Kurmiams sulindus lieka įtarimas, jog kalbėta apie mus – dažnai kaip ir jie gyvenančius savo butuose – urvuose, galvojančius tik apie save, nieko nenorinčius žinoti apie kitus, kitokius, svetimus. Būtų gerai, jei tamsoje nesinorėtų valgyti, nepultų ligos, neateitų senatvė, galėtum būti laimingas. Kaip tuodu kurmiai. Bet ar tai gyvenimas?
„Sugrįžimas“ net nežinant, kodėl buvo išvykta, sufleruoja happy end, vėl intuityviai veda namo, kuždėdamas „Graži tu, mano brangi tėvyne“. Namuose saugo sienos, žydi tvoros, be namų negerai. Taip kažkada buvo. O dabar nebe. „Sugrįžimas“ kaip tik apie tai.
Į savo vaikystės vietas po daugelio metų sugrįžta jis ir ji. Viskas čia pažįstama: ir kalnas, nuo kurio ne kartą čiuožta be jokių rogučių ar slidžių, tiesiog ant užpakalio, ir užšalusi upė, masinusi nors trumpam atsigulti ant ledo, paklausyti, kas girdėti ten, gelmėje, ir tankus miškas, panašus į džiungles, kuriame yra tekę net pasiklysti, tupėti po egle ašaroms srūvant per veidą ir laukti artėjančių vilkų. Laimei, žmonės žmones suranda anksčiau nei vilkai.
Jau seniai berniukas ir mergaitė virtę vyru ir moterimi, trys jų pačių vaikai jau suaugę, „klajoja kas kur svetur ir negrįžta“. Kiekvienas jų – tarsi atskira planeta, visi jie – tarsi nesusisiekiantys indai. Vienas Amerikoj, kitas Azijoj, vienas nori uždirbti pinigų, kitas – „nuo pinigų išgyti“. Trečiasis – namuose, t. y. prie kompiuterio, virtualiame pasauly, su tėvais beveik nesikalba.
Atrodo, kad trims sūnums nėra jokio bendro vardiklio – nei namų, nei tėvų, nei brolystės, nei giminystės, nebent laisvė, kuri kažkaip paaiškina tokią būtį, bet aiškiau pasidaro svetimiems, tėvams – ne.
Tas, kur Amerikoj, laisvę visų pirma sieja su pinigais, sako norįs uždirbti tiek, kad motinai galėtų nupirkti sabalų kailinius, tik ne nuo šalčio apsiginti ir ne pasipuošti, bet patiestų juos ant žemės, ant dideliausios purvynės, kad motina per ją pereitų nesusitepdama kojų… Keista ir negirdėta svajonė. Lieka neaišku, tik ar motinai to reikia, ar jos kas klausė?
Antrajam broliui nereikia nieko, jis „sėdi ant bambuko demblio, žvelgia į lotoso žiedą, į mėnulį, į vėją“, jis nori „išsigydyti nuo įsipareigojimų, prisirišimo prie tėvynės, net savęs. Tai absoliuti laisvė.“
Trečiasis brolis (visai ne Jonas) laisvesnis ir už absoliučiai laisvą. Ir turtingesnis, mat egzistuoja net dviejuose pasauliuose, kasdien po kelis kartus gali keisti savo tapatybę, gali mirti ir vėl prisikelti, nes visada atsargoj turi keletą gyvybių, gali apsimesti, kuo tik nori, gali žudyti, meluoti, anonimiškai komentuoti, keliauti kur nori, vienu metu būti ir Faustu, ir Mefistofeliu, „sustok, akimirksni žavus“ kartoti tol, kol pažaliuos kaip koks Šrekas. Už tai sielos parduoti nereikės – ji seniai parduota.
P.S. Šiųmetis (14 – asis) Nacionalinis diktantas dėl pandemijos neįvyks, minėtų diktantų tekstus nesunkiai galima susirasti internete.