Nuodėminga naktis, prasisegus švarkelį per lietų,
ūš bare, liesis vynas upeliais srauniais, –
gal sėdėt, gal pašokt, gal pakilti tyliai iš vietos,
susiimti už rankų su kitais girtutėliais kvailiais?
Tapatybės nėra, kasdienybės kontekstai išblukę,
nėr žmonos, o ir dievas dar šiandien neteis.
Nusiskinsiu va tą – tokią žalią, skaisčią kaip rūtą,
parsivesiu namo, pamylėsiu, kol rytas ateis.
O paskui – nežinau, apsimesiu, kad nieko nebuvo,
išsivirsiu kavos, apsivilksiu baltais marškiniais,
turbūt liausis lietus – telefonas kažkur pražuvo –
skraido ryto plaštakės, ir tetrauk jas velniai…