Kai paklausi žmogaus, ar tu esi liaudis, ar turi ką pasakyti kaip jos atstovas, ar jauti, kad kažkas nepaiso tavo interesų, ar demokratija yra tai ar ne tai, ką tu įsivaizdavai, žmogus sako, kad jam viskas nusibodo, kad jis nieko nenori girdėti apie politiką ir daugiau niekada jokiuose rinkimuose už nieką nebalsuos, nes į juos tiesiog neis nei įprastu, nei virtualiu būdu, jeigu toks netyčia atsirastų. Jam rūpi tik jo problemos, jo keliukas, jo šaligatvis, jo (ne)išklausyta nuomonė.
Nematyti savęs jokioje bendruomenėje, nieko nekurti ir nespręsti kartu yra lengviausias kelias, kuriuo niekas neuždraus žmogui eiti, jeigu jam taip vaikščioti patogu.
Užtat vienas kelias yra patrauklus visiems pažįstantiems jei ne Europos šalių vėliavas, tai bent raidyną iš 32 raidžių – socialiniai tinklai, feisbukas! Ten galima rašyti, ką nori, kaip nori. Gali čepsėti, raugėti, vemti, sisioti ir kakoti ant kiekvieno, kas nepatiko ir nėra tu. Tai vadinasi naudotis piktinimosi teise. Nes nepuls gi feisbukas blokuoti kiekvieno besinaudojančio jo paties suteikta teise kalbėti. Tegu ir kliedesius, tegu ir visiškus vėjus – kalbantysis juk yra toks pat vartotojas kaip ir kiti, kažkiek ten procentų arba kartų protingesni.
Nelengva dabar būtų pasakyti, kas ir kada piliečiui pasakė, kad demokratija yra „ką noriu, tą darau“.
Kad ir kaip ten būtų, viskas juk prasideda nuo kiekvieno asmeniškai. Banali tiesa? Banali. Bet tiesa.
O tiems, kas nori tobulai veikiančios demokratijos, patys prie jos veikimo neprisidėdami, o tik kritikuodami, gal tikrai mato savo svajonių, lūkesčių ir galimybių saulėlydį?
Sako, galima kažką rinktis.