Buvo toks filmas „Atgal į ateitį“. Daug kam labai patiko. Tai va: į ateitį aš nenoriu – noriu į praeitį, rimtai. Į tą laiką, kai vaikams atsirasti tebuvo vienas būdas, kai moteris buvo moteris, o vyras – vyras. Kai viskas buvo aišku ir su vardais, ir su pavardėmis. Kai liga buvo vadinama liga, pomėgis – pomėgiu, norma – norma, išimtis – išimtimi, o durnius, pšeprašam… durniumi.
Tais laikais vaikus darydavosi patys, kartais dar net nebaigę mokyklos ar universiteto. Tikrai aišku, kad jis ir ji. Pasidarydavo dažniausiai iš meilės, kartais iš nežinojimo, kaip ten kas. Bet patys ir augino. Mamos buvo per jaunos padėti, pačios dar dirbo, močiutės nelabai pagalinčios, samdyti kažkokių auklių nebuvo mados.
Įsivaikinimas buvo didelis iššūkis, kurį laikydavo paslaptyje, kol vaikas taps pilnametis. Taip, laikai buvo blogi, bet tėvas ir motina buvo šventa. Kaip ir seneliai, kaip ir tetos su dėdėmis, kaip ir pusbroliai su pusseserėmis.
Keista, bet tada tėvai dar mokėjo ne tik pasigimdyti, bet ir užauginti be jokių valdiškų pagalbų iš šalies. Baisus daiktas buvo vaikų globos namai. Tada gyventa laikantis ir vaikantis ne vaikų, tėvų, šunų, kačių, didumų ir mažumų teisių, o sveiko proto.
Dabar proto nereikia – reikia tiesiog būti mažuma ir garsiai apie tai rėkti. Geriausia tai daryti, kai nėra jokio pagrindo, nes kažkas tą pagrindą privalės patikrinti. Kai nieko neras, ataskaitoje prikaišios tokių visokių žodelių galimai, tikėtina, greičiausiai, būtinai pasmerks tuos visus „atsilikėlius tradicinius“, primins kokios nors eilinės visuomenės apklausos rezultatus, kur pasirodys, kad Lietuva kaip buvo homofobų šalis, taip ir tebėra.
Šiandien liaudis – štai tie mįslingieji homofobai, kurių dauguma su jokiomis fobijomis neturi nieko bendro. Tačiau tikrai tikra tai, kad žmonės, iki homoseksualumo ir Co kasdieninės propagandos apie tai anksčiau nė galvoti negalvojo. Dabar jie verčiami galvoti. Ir pagalvoję sako „NE“. Už emocingesnius pasisakymus viešoje erdvėje jau yra ir keliais tūkstančiais teismo nubaustų. Tikra laimė, kai toks blogietis vietoj priteistų trijų tūkstančių eurų realiai turės sumokėti tik du tūkstančius, nes labai jau gailėjosi to, ką padaręs. Klausimas tik toks: o jeigu tokia pati neapykantos kalba bus kažkieno panaudota didumos, tradicinių tautos atstovų atžvilgiu? Kur gauti tikėjimo teisiančiųjų nešališkumu?
Dievo šioje „pažangioje“ valstybėje nėra. Ačiū, kad dar nepuldinėjami tikintieji, negriaunamos bažnyčios, kad žaidžiami vaikiški vaivorykščių dažymo žaidimai. Bet budrumo prarasti nereikėtų – tikrai viskas šioje žemėje prasideda nuo žaidimų ir vaikų…