Sovietų okupacija, tremtys, garsūs to meto žmonės, važiavę į Maskvą parvežti Stalino saulės. Salomėja Nėris buvo tarp jų. Iki pat šiol vieni ją tebemyli už poetinį palikimą, politiką atmeta, kiti politiką iškelia aukščiau už kūrybą. Daug kas prasidėjus trėmimams poetės prašė užtarti, pagelbėti, išgelbėti, bet ji pati buvo tapusi šapeliu tame raudonajame tvane.
Obelys jau nužydėjo, bet žydinčių alyvų dar galima pamatyti.
O šiaip tai laikas viską sudės į savo vietas. Ir jos gal bus visai ne tokios, kaip mums šiandien atrodo.
Manoma, kad tai paskutinis Salomėjos Nėries eilėraštis.
Obelys žydi
…O kadaise šventą ąžuolyną
Buvo nuodėmė kirviu paliest…
Juk ne svetima ranka sodino
Ir jaunutį daigą obelies.
Ir ne veltui skiepino senoliai
(Amžina ramybė kaulams jų!)
Medį taip mylėt — kaip tikrą brolį.
Neraškyti vaismedžių baltų.
Kiek audrų per Lietuvą nuslinko,
Su šaknim išraudamos medžius…
Bet pavasariais… kaip akiai linksma,
Kaip šviesu po žydinčius sodžius. —
Kai sukibę rankom — lyg mergaitės,
Krykštaujančios, lengvos — paplasta
Leidžias į pakalnę obelaitės…
O palaiminta, šalie gimta!
1945 05 25
Salomėja Nėris gimė 1904 m. rudenį Kiršuose, mirė 1945 vasarą Maskvoje.