6.01. Beveik šviesu. Keli žingsniai basomis iki virtuvės, iki šalto puodelio vandens, kuris greitai išbudina, miegai išsilaksto, o gaila – sapnas buvo toks, apie kokius nekalbama garsiai, bet norėtųsi tęsinio, antros dalies arba kad išvis niekados nesibaigtų, nes ten išsipildė svajonė. Per kūną perbėga virpulys – sapno aidas, o gal ir ne, gal tai dėl vėjelio pro vos vos pravertą langą. Jį reikia uždaryti, o nukritusią petnešėlę grąžinti į savo vietą, ant kairiojo peties, kad nebūtų toks nuogas. Sapnas nebegrįš – tai kam bemiegoti, kam išbraukti iš gyvenimo valandą, jeigu galima pleptelti su vienu žmogumi – su savimi. Taip seniai bešnekėta… Kai šeštadienį laikrodis rodo 6.07, kūnas jaukiai įsisupa į minkštą chalatą, virtuvėje pakvimpa kava arba čiobreliais, rankos iš stiklinio indo, stovinčio šalia, nevalingai paima vieną raudoną obuolį, paridena stalo paviršium, pasideda priešais – tada geriausia kalbėti apie pradžią.
Galima pradėti nuo matematikos – mokslo, kurio vien pavadinimo žmogus gali nekęsti, todėl iš tos neapykantos tampa humanitaru arba kažkuo kitu, kuo visai nenorėjo būti, kad tik darbe diena iš dienos nereikėtų skaičiuoti pelno, įplaukų ir išlaidų.
Galima nuo matematikos ir nepradėti, nes skaičiai patys susiranda žmogų. Viskas darosi taip: tik gimęs žmogutis yra 0,5. Kodėl? Todėl, kad mažas, priklausomas nuo suaugusių, negali dalyvauti kuriant bendrąjį gėrį. Ir taip tęsis, kol sulauks pilnametystės – įgaus suaugusio žmogaus statusą.
Įgavus koks džiaugsmas tėveliams, seneliams ir tetoms, kad ta kruopelė nuotraukose šiais visokių baisybių laikais išaugo į nuostabią panelę arba jaunikaitį: klausė, puikiai mokėsi, nenuėjo šuns takais. Koks džiaugsmas, kai 0,5 virsta 1 ir iš kelių egzaminų gauna šimtą…
Bet taip jau pasaulis sutvarkytas, kad vienam blogai: nuo šiol reikia viską daryti, kad 1 rastų kitą 1, tada būtų 2, būtų tai, ko reikia! Kad būtų pora, šeima, kad gimtų vaikų, tęstųsi giminė, kad būtų ką čiūčiuoti seneliams, kad neišnyktų, po šimts, pati Lietuva, kad neprivažiuotų į Marijos žemę visokių juodukų, kaip privažiavo į visokias vokietijas, prancūzijas ir italijas. Kai saviems paskui nei bėgt, nei rėkt…
Vienetui rasti kitą vieną visai nesunku, tik būtina gerai pasiruošti, atlikti tokius savotiškus namų darbus… Atlikti be klaidų, neskubant, nes gali būti, kad tai, ką sutiksi, bus visai ne tas arba ne ta, ne tavo. Puselė, bet ne to obuolio. Apsigauti taip lengva. Kai gimsta vaikai, kažką keisti būna per vėlu. Kai gimsta vaikai, moteris kartais paskęsta sauskelnių ir tyrelių tirštumoj. Su savo jausmais, net su mintimi apie puselę. Nes puselė dingo, nebėr, o gal jos niekada ir nebuvo? Paskui paaiškėja, kad vienai neišeina nei plaukti, nei paskęsti. Ir štai vieną kartą obuolio puselė ateina į sapną. To paties obuolio – ta, kurios ieškojai, bet ieškoti reikėjo ne ten. Tų susitikimų pradedi ilgėtis ir laukti. O gal?
…O jeigu gerai ir vienam? Dantų pasta visada užsukta, kur ką padedi, ten randi, jokių „kur buvai, kur eini, kada grįši?“, jokių „išskalbk, atnešk, neužknisk“.Valgau, kada noriu, geriu, kada noriu, kada noriu – myliu, kada noriu – verkiu…
Kartais būna, kad nieko nebėra. Yra tik būdavo arba buvo, bet niekada nebebus, kai visai nebeaišku, kiek liko iš dviejų, kurie turėjo daug ką pastatyti, pagimdyti, sukurti dviese. Bet ne, kažkas vyko, bet nepavyko.
Kartais būna, kad pirmoji kombinacija 1+1 buvo prieš 30, antroji – prieš 10 metų, trečioji yra dabar, šnopuoja už sienos, bet tie 2 kaip buvo šleivi kreivi, taip ir liko… Ir nėra kam apie tai pasakyti.
7.01. Norisi galvoti apie sapną. Sugrįžti į jį, nugrimzti, ten pasilikti.
7.02. Rankos paima aštrų peilį ir obuolį, kuris visą laiką buvo prieš akis. Obuolių – pilnas stiklinis indas – galima rinktis bet kurį. Reikia atlikti paprastą, šimtą kartų darytą veiksmą – obuolį perpjauti perpus, tik šįkart ne pyragui, ne vaikui, kad tilptų į mažą rankytę, o kad paaiškėtų, ar yra būsimasis laikas. Sako, jeigu perpjauni lygiai lygiai, kiekvienoje puselėje pasimato mažytė širdis. Žinoma, tokiais dalykais tikėti turbūt kvaila. Tai lyg būrimas iš kavos tirščių, lyg ėjimas pas ekstrasensą, žiniuonę ar užkalbėtoją. Kai savo gyvenimą atiduoti į kito žmogaus rankas, bet jis tik paima pinigus, ir viskas.
7.03 Rankos dreba, širdis daužosi. Čia tik obuolys, čia tik obuolys, čia tik peilis duonai raikyti. Kol kas pjauti sekasi gerai, dar, dar truputį, atsargiai… Negi tiek išbuvusi šioje žemėje nemoku ramiai ir lygiai perpjauti vienintelio obuolio?
– Labas rytas, gal gali padaryti kavos? Aš dar pagulėsiu.
Čirkšt… raudona… Raudona lašais, srovele. Ant stalo, ant minkšto chalato, ant obuolio – mažosios lemties. Ant jo šįryt laikėsi kažkieno gyvenimas.