Šeima užaugino tris vaikus: dvi dukras ir sūnų. Užaugę vaikai sukūrė savo šeimas ir išsiskirstė kas sau. Toliausiai apsigyveno sūnus, o dukrų kiemus teskyrė koks kilometras. Ne specialiai šitaip, ne iš didelės meilės vienos kitai – tiesiog abi nutekėjo į tą pačią vietą, kurios minėti turbūt nederėtų.
Iš pradžių viskas buvo gerai, bet paskui jauniausioji ėmė nesutarti su vyru, vis dažniau mieliau laiką leisdavo su kaimynėmis ir draugėmis, o ne namuose, kur jos laukė vieni palikti vaikai. Vis dažniau pradėjo važinėti pas tėvus, kurie, abu besveikačiai, savo vaikų visada laukė.
Grįždama atgal visada kažką parsiveždavo: tai staltiesę, tai indų komplektą, tai patalynės, be to, po viešnagės kelias dienas vykdavo užstalės susibūrimai. Vyresnioji sesuo, negalėdama pakęsti tokių balių – festivalių, iš prigimties labai taupi, susirūpinusi pradėjo klausinėti, iš kur pinigai, gal darbą tyliai pakeitusi, gal palikimą kokį slapčia gavusi? Dar labiau ėmė stebėtis pamačiusi jaunylės namuose daiktų, kurie buvo ir pas mamą, kuriuos ši saugojo, buvo gavusi dovanų arba laikė juodai dienai.
Atsakymai būdavo lakoniški, trumpi arba pašaipūs. Santykiai ėmė šalti ir su seseria, ir su mama – kažkas buvo ne taip, tik neaišku kas. Sesuo vis labiau tolo, mama kažką slėpė. Atvažiavus vyriausiajai dukrai nesitraukė nuo jos nė per žingsnį, jaunylė specialiai taikė važiuoti pas mamą atskirai. Bandymai šnekėtis su tėvais, klausti, ar tik sesulė nekaulijanti pinigų, buvo sutikti su ašaromis, gėdinimais ir barniais. Kaimynai irgi viską matė, apkalbinėjo, ėmė nešioti paskalas.
Ilgai kentėjusi vieną sykį vyriausioji nutarė viską išsiaiškinti, juolab kad tėvų sveikata visai sumenko, buvo akivaizdu, kad tuoj ateis diena, kai vienų jų gyventi nebebus galima palikti. Galima tik įsivaizduoti jos šoką pamačius, kad tėvai teturi dvi lėkštes, du peilius, dvi šakutes, du puodelius ir vieną puodą. Spintos, lentynos, stalčiai – visur tuščia. Užuolaidų ant langų, ir tų nebėra.
Tėvai viską paaiškino ramiai, pasirodo, jie jau sutarę, kad eis gyventi pas jaunylę, o kas čia tokio? Ar tik vyriausioji nepavydinti? Vyriausioji ir taip visko turinti, o va jauniausiai ir to trūksta, ir ano, tai jie ir padėdavę. Ir už karvutę pardavę pinigėlius jai atidavę, ir už paršiuką – juk reikia dukrelę gelbėti…
Ir tikrai senoliai atsikraustė, kaip planavę, tik greit paaiškėjo, kad vyriausios šeimai niekaip neišeina jų aplankyti: tai seneliukai pavargę, tai ką tik užmigę, tai paprašę, kad niekas nevarstytų durų. Kai susitikti pavyko, jie užsiminė… apie valgį. Valgė abu godžiai, kada valgę prieš tai, negalėjo atsakyti, nors vienas aklas, o kita sunkiai judanti, bet abu šviesutėliausio proto.
Tada dukra pasiūlė kraustytis pas ją – namas didelis, užteks ir vietos, ir maisto. Bet tėvai vienu balsu tvirtino, kad jiems gerai ir čia – juk toks buvo susitarimas, juk viską tai vienai dukrai atidavę. Juk ruošėsi iš anksto. Jauniausioji nieko nenorėjo girdėti, į klausimus ir priekaištus atsakinėjo pykčiu, agresija, isterija, nors tuo pat metu vaidino mylinčią ir atsakingą.
Tada vyriausioji, kad sesuo tėvų nenumarintų badu, nutarė maistą perdavinėti slapčia – paaiškėjo, kad būna dienų, kai sesers namuose nėra net duonos…
Bet didžiausias nustebimas senolių laukė paragavus…jogurto. Sakė, kad nieko skanesnio jie nėra burnoje turėję, kaip vaikai prašė dar ir dar. Žinoma, tas jogurtas nieko blogo padaryti negalėjo, bet.
Kitą dieną vienas iš jų mirė. Kitas mirė po savaitės.