Nuo seniausių laikų tikėta, kad jei šiandien (kovo 19) parskrenda pempės, prasidės atšilimas. Merginos šluodavo kiemus, purendavo darželio žemę, kartais sėdavo net vasarines gėles. Pempės gražiai įprasmintos mūsų folklore: „Klykia kaip pempė ant dirvono“, „Margas kaip pempės kiaušinis“, „Pievos – tik pempėms vaikus perėti“.
Kai tik kalba užeina apie etnografiją, tautosaką, kaimą, norom nenorom mintimis nusikeliu į vaikystę, į senelių namus, ir tikrinu, svarstau, bandau atminty rasti ženklų, buvo tas ar anas ano meto Žemaitijoje ar ne.
Pempės dienos neatsimenu. Juozapines – taip. Užtat iš praeities išnyra kitokių dalykų, pavyzdžiui, tokių.
Senelis pavasarį ateinant suprasdavo pagal ženklus, kuriuos matydavo pats, o ne pagal kalendorių. Matydavo pagal sniegą, medžių pumpurus, saulę. Ką nors tokio pamatęs pasakodavo močiutei. Anksti rytą, užkūręs krosnį, kai aplink dar būdavo tamsu, atsisėsdavo prie ugnies, ištiesdavo kaliošais apautas kojas ir imdavo kalbėti. Kartais, jei būdavo labai šalta, sėdėdavo su veltiniais. Kalbos sukosi apie laukus, sėją, karvutę, kuri tada ir tada veršiuosis, eidavo prie kalendoriaus, kabančio ant sienos, ir tikrindavo savo, ūkininko, užrašus. Močiutė tuo metu megzdavo vilnones kojines. Taupydama siūlus mėgdavo senas, suplyšusias nuardyti, o tai, kas „sveika“, dar kartą panaudoti.
Daug tokių negarsių rytinių pokalbių esu girdėjusi, nors jie visados manė, kad miegu. Man labai patikdavo taip apsimesti, susisukti kaip kokiam mažam vikšrui į kokoną ir tyliai gulėti. Laukdavau, kol pamažu įšils kambarys, kol galėsiu lovoje atsisėsti ir pažiūrėti pro langą. Gulėdavau užsimerkusi ir spėliodavau, koks bus stiklas šįryt – lygus, tamsus, aptaškytas lietaus lašais, o gal išmargintas ledo gėlėmis?
Man pirmasis pavasario ženklas būdavo varvekliai nuo stogo. Saulė šviečia, vėjas kiaurai košia, bet kai varvekliai, tai jau į lauką galima ir be striukės, ir be kepurės, ir be pirštinių! Kas tie kosuliai, kas tie bronchitai – velniai jų nematė! Kas nebandė varveklio skonio, tas… tas tiesiog labai daug prarado gyvenime.
Netoliese augo karklai. Kai vasario pabaigoje jie išleisdavo savo švelnius, pilkus kačiukus, tiesiog širdis imdavo dainuoti. Prisiskindavau jų, pamerkdavau į vazelę, paskui glostydavau apvalius pumpurėlius, kartais keli likdavo gulėti ant nertos servetėlės. Matyt, užsižiūrėjusi į kelią, kažką užsigalvodavau, užsisvajodavau, kačiukus netyčia suspausdavau (juk kiekvienas tai, kas brangu, liečia, spaudžia, glaudžia prie krūtinės, kad kas neatimtų, arba slepia už nugaros, kad nepamatytų ir nenužiūrėtų). Vieną dieną mano „augintiniai“ pageltonuodavo, apsipildavo dulkėmis, kurios krisdavo nuo menkiausio judesio ar skersvėjo. Aš nuo mažens viską lyg šunelis uostydavau, o ypač prieskonius, žoles, gėles. Vieną kartą taip prisiuosčiusi žydinčių kačiukų skubėdama išbėgau iš namų. Tik grįžusi supratau, ko šnabždėjosi ir kikeno sutikti žmonės – iš manęs, nes visas veidas buvo geltonas. Iki šiol nesuprantu, kodėl jie man to nepasakė? Nuo to karto kačiukų nebeskyniau.
Buvo dar vienas pavasario ženklas – Kalnai. Garantuoju, kad perskaitėte pabrėždami galūnę – nea: reikia pabrėžti „A“, t. y. pirmą skiemenį. Tai ne kalnai, ne kalvelės ir piliakalniai. Tai gavėnios metu giedamos giesmės, specialūs skaitiniai, maldos. Neįsivaizduoju, ar ši tradicija tebegyva, mat kalbu apie tai, kas vyko maždaug prieš keturiasdešimt metų. O būdavo taip: pas kažką iš kaimynų septintą vakaro, po darbų, susirenka visas kaimas. Šeimininkė prikepa visokiausių grybukų, vafliukų, sausainių, ąsočiuose – kompotas, kisielius arba gira. Viską sudeda ant baltomis staltiesėmis uždengtų stalų, tačiau valgyti bus galima tik po kokių dviejų valandų.
Susirenka giedoriai, ant stalo atsiranda storutėliausios maldaknygės – kantičkos. Niekas nieko nevalgo, gal ritualo eigoje perdžiūvus gerklei atsigers. Į sueigą visi ateina pasipuošę, moterų daugiau nei vyrų, daug vaikų, kurie elgiasi stebėtinai gerai, akimis gaudo kiekvieną suaugusių žodį, kiekvieną judesį. O ką supranta? Tai kažkas naujo, netikėto, ne bažnyčia, o gieda, ne vestuvės, o pridėta vaišių. Vaikams tai buvo spektaklis, prieš akis prasidedanti ir nukryžiavimu pasibaigianti kažkokio Jėzaus drama. Ne visi žinojo, kas tas Jėzus buvo, bet vis tiek buvo gaila. Ir tikrai ne vienas paleisdavo dūdas. Dabar, kai vaikai mokykloje lanko tikybą, o namuose žiūri „Simpsonus“, ne verkia, bet juokiasi – Jėzus, sako, esąs tiesiog ilgaplaukis bičas ir nėr čia ko bliaut – pats norėjo aštrių pojūčių, tai ir gavo…
Kalnai – tai 12 kryžiaus kelio stočių. Kiekviena man tada atrodė kaip viso pasaulio blogis ir siaubas, nes kalbėjo apie žmogaus nuteisimą mirti, kryžiaus nešimą, parpuolimus, drabužių nuplėšimą, mirtį ant kryžiaus. Už ką? Kiekviena stočių turėjo apmąstymą, susirinkusieji giedojo, vaikams buvo pasakoma, ką ir kada skaityti. Giedotojai taip įsijausdavo, kad, rodės, savo galingais balsais nukels trobos stogą, užversim galvas, o ten – žvaigždėtas dangus.
Nukeliavus su Jėzumi iki galo visi stiprindavosi minėtais gardumynais, moterys šnekučiuodavosi, aptardavo savo rūpesčius, kaimiškus reikalus, susitardavo, pas ką rinksis kitą sykį. Bet pati smagiausia dalis būdavo grįžimas namo: kuo daugiau eiti, tuo linksmiau. Naktis, vėlu, gal apie vienuolika, einame visu būriu, čiužinėjam, stumdomės, kulnais bandom, ar stipriai šiąnakt įšalusi žemė. Iš kišenių krenta „bankuchenų“ gabalai (taip, taip, pasitaikydavo „honoravų“ šeimininkių), vafliukų trupiniai, išaušus juos sules paukščiai. Šunys loja, mes rėkaujam, einame, aišku, atsilikę nuo suaugusių, kol kas nors sudraudžia, liepia imtis proto, prisiminti, iš kur grįžtame. Ir taip iki kito karto. Vieną kartą net susilažinau: kai Kalnai bus pas mano močiutę, jau žaliuos žolė – taip troškau, kad tas pavasaris greičiau ateitų… Bet neatėjo – turėjau atiduoti vieną savo gražiausią lėlių… Užtat per Velykas gavau dar geresnę!
Tai štai kur gali nuvesti Pempės diena – diena, kurios mano vaikystėjė nebuvo.