– Mama, man jau 15, mes jau skaitėme „Romeo ir Džiuljetą“. Tai pasakyk man, kas ta meilė, nes aš taip nieko ir nesupratau.
– O, mano mažoji mergaite… Dar niekas pasaulyje nėra suradęs vienintelio meilės apibrėžimo. Ir aš jo nežinau, nors man atrodo, kad kažkada žinojau. Galiu papasakoti tik apie žodžius, sapnus, virpėjimą, nuojautas, laukimą. Bet čia bus tik ledkalnio viršūnė. Galiu papasakoti apie kančią, bet tau tai nebus įdomu. Galiu papasakoti apie nemeilę, nes apie ją, atrodo, žinau daugiau.
Meilė yra tai, ko negali pastumti į šoną, patraukti iš aklių, išmesti iš galvos. Meilė yra tai, apie ką galvoji rytą, vakarą, nemigos valandomis. Galvoji tada, kai nereikėtų galvoti, kai pats esi nemylimas, kai tavo jausmo niekam nereikia, kai tavo meilės objektas turi daug svarbesnių reikalų negu tu. Ir daug įdomesnių. Meilė yra tada, kai vienas jo žodis arba pakelia iki dangaus, arba nutrenkia į gelmę – skausmo, nevilties ir liūdesio. Meilė yra tada, kai tave nori pakelti ir kai nutrenktajam labai skauda. Meilės niekaip neįmanoma suplanuoti, neįmanoma jai ir pasiruošti. Kiek teko matyti, tiek planuojantys, tiek jai besiruošiantys atrodė arba labai kvailai, arba labai liūdnai, arba apgailėtinai. Nes meilė neateina pagal planą. Meilė ištinka. Kaip sausra, kaip potvynis, kaip tornado. Bet labiausiai ji panaši į žemės drebėjimą. Nes prieš susitikimą su juo, kai myli, drebi. Gali tai vadinti stresu, gali būti išmokusi visokių jo valdymo praktikų, įskaitant ir taisyklingą kvėpavimą, – nepadės.
– Jeigu viskas taip, kaip sakai, tai gal nuo bet kokių meilės apraiškų reikia tiesiog bėgti kuo toliau? Sakyk, ar įmanoma pabėgti?
(Bus tęsinys)