Tęsinys (pirmoji dalis tokiu pat pavadinimu šiame tinklapyje spausdinta 2021 03 06)
Vis tiek reikia įžangos…
Kelios mintys: 1. Tai straipsnis, rašytas 2016 m. išėjus knygai „Mūsiškiai“ . 2. Tai bandymas parodyti sovietų požiūrį į Lietuvos žydus apskritai. 3. Tai bandymas suprasti, kaip čia atsitiko, kad lietuvis šovė į savo kaimyną žydą, iš kurio ne sykį ėmė prekes „bargan“, su kurio vaikais tam pačiam suole sėdėjo jo vaikai, kuris buvo gudresnis bei apsukresnis, bet ar tikrai blogesnis? 4. Nuo Antrojo pasaulinio karo praėjo daug dešimtmečių, nuo „Mūsiškių“ išleidimo – 5-eri, knygos autorė per visokias knygų ir neknygų muges pastaraisiais metais didelio dėmesio nebesusilaukdavo, knygas buvo užsimota išimti iš knygynų lentynų, paskui jos vėl kažkokiu būdu ten sugrįžo. 5. Šviežia prof. V.Rakučio istorija į nuolatos rusenantį nuskriaustųjų kaltinimų lietuviams laužą įpylė žibalo. 6. Tiesa ne visada yra tai, kuo galime didžiuotis, bet ar tai būtinai turime slėpti? 7. Džiugu, kad žmonės siekia šventumo – kvaila, kad jo ieško nuodėmingoje istorinių pervartų žemėje.
Kas sovietmečiu kalbėjo apie žydų tragediją ?
Jei trumpai, atrodo, kad niekas. Nerašė vadovėliuose, nepasakojo per istorijos pamokas, tylėjo namuose. Ką ten tragedija-nesu tikra, ar visi mano bendraamžiai žinojo, kad Lietuvoje žydai išvis gyveno!
Su šia tema susidūriau gana anksti, gal apie šeštuosius savo gyvenimo metus. Iki šiol prisimenu, kaip vieną dieną bėgiodama pievoje suklupau ir skaudžiai užsigavau koją. Pasilenkusi pamačiau kažką panašaus į akmenį ar akmeninį paminklą, kuris, apdaužytas ar savaime aptrupėjęs, čia, matyt, gulėjo jau ne pirmus metus. Ant jo matėsi keisti, nematyti rašmenys. Panašių akmeninių ar cementinių luitų galėjai pamatyti prie kapinių, kai kažkas seną artimųjų paminklą (lietuviškomis raidėmis) keisdavo nauju, o tą seną laikinai atremdavo į kapinių tvorą. Bet kapinių arti nebuvo ir tokias raides mačiau pirmąsyk.
Dar įstrigo, kad lauke raudonavo didžiulės žemuogės. Sėdėjau prie to akmens, spoksojau į jį ir valgiau uogas. Buvo keista, kad jo niekas iš čia nepaima, kad riogso taip žolėje, kurią seniai kažkam reikėjo nupjauti.
Parbėgusi puoliau močiutės klausinėti, kas ten yra, gal žino, kas ant akmens parašyta. Iš pradžių ji tylėjo, o paskui atsakė, kad čia žydkapiai. Daugiau nieko. Tik gerokai vėliau papasakojo, ką atsiminė-nuo tragedijos buvo praėję gal keturios dešimtys metų. Žinoma, aš klausiau, kodėl ir už ką. „Nežinau“. Panašiai kalbėjo ir apie kaimynus, kurie buvo išvežti. Žodžio „tremtiniai“ nebuvo. Tokio niekas nebuvo girdėjęs. Šįkart pratarė daugiau: „Matyt, buvo už ką, jeigu vežė. “ Tokių atsakymų man turėjo pakakti,
Vėliau tai vienur, tai kitur girdėdavau žodį „žydelka“. Kalbėdavo suaugusieji, dažniausiai moterys. Neatsimenu, kad būtų sakoma piktai, nes kalba dažniausiai sukdavosi apie bendradarbes, kurios būdavo elegantiškos ir madingos, daug gražesnės negu kitų tautybių atstovės, kurių socialistiniuose darbo kolektyvuose buvo gausu. Jei bendradarbis vyras, tuomet sakydavo „žydelis“. Ir vėl-nieko asmeniško.
Akis į akį su žydais susidūriau studijuodama, bet jų tautybė niekam nerūpėjo. Bent jau mums tai tikrai. Abu dėstytojai buvo garbaus amžiaus, dabar jau jų nebėra. Kartais juokais sakau, kad jie abu man skolingi. Juokas tas, kad per egzaminus sumažino po balą. Negaliu sakyti, kad be priežasties-jų buvo net dvi, tik labai abejotinos : nežinojau, kas svarbaus rašoma konkrečiame skyriuje ir vietoj „H“(vieno veikėjo vardo pradžioje) tariau „G“- iš susijaudinimo pamiršau, kad ruošdamasi egzaminui literatūrą skaičiau ir rusų kalba (lietuviškai kai kurių knygų tiesiog negavau), o jie tos „H“ neturi. Va čia ir susimoviau.
Daugiau apie žydus nelabai ką ir pamenu, nebent tai, kad geriausias Vilniaus siuvėjas (taip sakė senieji vilniečiai) mano vyrui siuvo vestuvinį kostiumą. Gyveno tas siuvėjas Vokiečių gatvėj (štai toks paradoksas), atsimenu net pavardę, ji populiari, iš „I“ raidės. Kostiumas-kaip nulietas, kaip stiklas ar kaip ten pavadinsi.
Paskui buvo knygos, filmai, straipsniai, vardai. Pradėta kalbėti apie žydus, Panerius. Skaičiau G. Kanovičių, I.Merą. Lankydamasi Aušvice keturių valandų ekskursijos neištvėriau-pusę laiko prasėdėjau susirietusi prie vieno barako sienos. Iki tol niekada nebuvau patyrusi, kaip gelia, pavyzdžiui, skrandį ar kokį kitą organą. Man pasiklausius gidės, apžiūrėjus didžiąją dalį eksponatų gėlė viskas, kas gali gelti žmogui, pradedant galva. Vaistai kažko neveikė. Šįkart žemuogių nebuvo, buvo spalio pabaiga, prieš akis mačiau „Arbeit macht frei“ (darbas išlaisvina). Lijo šaltas ir įkyrus lietus.
Ką norėjau pasakyti pasidalindama asmenine patirtimi? Pasiūlyti kiekvienam gyvenusiam sovietinėje Lietuvoje padaryti tą patį. Nebūtinai garsiai. Ar nepaaiškės tuomet, kad asmeniškai nepažįstu nė vieno žydo, neskaičiau nieko jų nei apie juos, nieko nežinau apie Senąjį Testamentą, nebuvau jokiam jų muziejuj, negirdėjau apie litvakus, mažuosius Lietuvos kaimus ir miestelius, žydų indėlį į pasaulinę kultūrą, Vilniaus getą, kad yra apie 1000 lietuvių, gelbėjusių žydus, kad ignoruodamas šios tautos tragediją iš esmės kartoju svetimus žodžius, kad net sumauto švarko joks žydas man niekada nesiuvo…
Internetiniai prokurorai: ir namarins, ir prikels, ir perkrikštys
Šio tipo komentarai apie knygą „Mūsiškiai“ buvo viena šio straipsnio atsiradimo priežasčių. Knygos sutiktuvės internete buvo garsios ir trankios, su įprasta pykčio ir neapykantos doze. Skaitydama juos vis bandžiau įsivaizduoti vieną ar kitą žmogų, kuris rašo. Galvojau, kaip pasikeistų jo tonas, jei staiga kas paklaustų vardo, pavardės ir asmens kodo. Negaliu atsikratyti minties, kad tie „rašytojai“ gyvenime – visai padoriai atrodantys ir save gerbiantys asmenys, tik kas jie-maniškiai, taviškiai, saviškiai? Kodėl taip nekenčia R. Vanagaitės kaip Grinčas Kalėdų? Beje, šiandien jos, rytoj ko nors kito.
Nesileisiu į smulkmenas, tik priminsiu pluoštelį nuodėmių, kuriomis kaltinamas žmogus, atvirai prabilęs apie Holokaustą Lietuvoje (nekalbėsiu apie tuos, kurie žydų žudynes iki šiol neigia arba čia nemato jokios problemos). Taigi knygos autorei virtualioje erdvėje kažkas prikiša leidinio finansavimą, istorinių faktų iškraipymą, tėvus ir sūnų, tautos išdavimą, kakojimą į savą lizdą, Izraelį, Kaplaną ir Dušanskį, šmeižtą, tarnavimą amžiniems Lietuvos priešams, tariamą patriotizmą, knygos brangumą (sako, 11 eurų) ir t. t., ir pan. O va komentatorius, pasivadinęs „Nejuokink voverių“, sako, kad norint išleist knygą, reikia popieriaus, dažų, veikiančių spaustuvės mašinų, kad knygas pardavinėja ne autoriai, bet knygynai, kad pieno parduotuvėje už savikainą irgi nenusipirksi.
Tačiau į vieną komentarą telpa tarytum visi kiti-išleidusi šią knygą autorė tapo maitvanagaite, galvočiau, priešu Nr.1. Tik kieno?
Išpažintis, kurios nebuvo
Kas šiandien savo gyvenimo pabaigoje išdrįs atvirai pasakyti: „Taip, tai aš. Šaudžiau. Nebuvo gaila. Niekas tų žydų nemėgo. Negalėjau nešaudyt. Patį būtų nudėję. Tada negalvojau nei apie tėvą, nei apie motiną, nei apie savo vaikus. Sumaištis ir galvoj, ir aplinkui. Daug degtinės. Baisu buvo tik iš pradžių, paskui ne. O ką jūs būtumėt darę? Tu, tu, tu ir tu? Niekas nežino, ką sapnuodavau. Bėgau paskui nuo visų ir nuo visko. Netekau šeimos, draugų. Giminėj apie tai nekalbėjom. Pats galą norėjau pasidaryt. Vis nedrįsau. Kam galėjau papasakot? Kas būtų supratęs? Tie, kas dabar bjauriausiai kalba apie R. Vanagaitę, kažkaip su tais baisumais yra susiję. Žinau, kaip būdavo. Nuotrupos, nuogirdos. Prie stalo, prie bonkos, tarp vyrų, kai bobos kudakuoja kur kitam trobos gale. Vėlai, sutemus, kai vaikai seniai lovose ir nė čirkšt. Tada taip suspausdavo dūšią, kad, rodės, krūtinė suplyš. Va tada ir galėjo išsprūsti apie tuos žydus, viską. Tėvo žudiko. Sėdi, mušasi į krūtinę, plaukus nuo galvos rauna, bliauna kaimyną apsikabinęs kaip veršis. Bliauna kaip boba. Gaila vaikams gal manęs buvo, ką aš žinau. O gal skystablauzdis jiems pasirodžiau, sarmata jiems manęs. Juk kiekvienas norėjom susimušę savo bendrą pagąsdint: „Pasakysiu viską tėvui, jis tau parodys, mano tėvas tai ohoho!“ Arba vėl-koks sūnus kada nenorėjo, kad tėvas išdidžiai pasakytų: „O, tikras vyras! Į mane!“ Va kaip buvo. Norit, galiu atsiklaupt. Kalkit prie kryžiaus. Nušaukit. Aš šaudžiau. Į žydus. Į lietuvius. Kaip ir kiti mūsiškiai.“