Atrodo, kad šiais laikais toks daiktas kaip ramybė – deficitas, arba po tuo žodžiu slepiasi visai ne tai, kas yra iš tiesų. Ramybės mums reikia kaip atsvaros, kaip poilsio po įtempto darbo, kad atgautume jėgas, ramybės reikia, kai sergame, kai ištinka visokiausios negandos. Ramybės reikia šeimoje, darbe, valstybėje, nes ją siejame su sveikata, su ateitimi, su harmonija ir balansu. Ne veltui yra šalių, kur ramybė yra tiesiog privaloma tradicija, ne veltui atsirado žodis „siesta“.
Ramybė siejama su tyla, susikaupimu, dvasiniu tobulėjimu, ne veltui duodami tylėjimo įžadai.
Ir visgi apie tai, kas pasakyta, daugeliu atvejų jau galima kalbėti būtuoju laiku. Kodėl? Todėl, kad informacinių technologijų atėjimas į mūsų gyvenimus, kur tyla ir ramybė buvo labai vertintinos, kai ką iš esmės pakeitė. Ir panašu, kad negrįžtamai: nes tokios tylos, kai susibūrę vienoje vietoje žmonės yra sulindę į savo mobiliuosius telefonus, dar visai neseniai niekas nebūtų įsivaizdavęs. Ir ne apie virusą dabar kalba – sulindimas buvo akivaizdžiai matomas nemenką laiko tarpą iki jo. Ar koncerte, ar varžybose, ar šventėje – be mobilaus niekaip. Ir tada, kai į jį žiūrėti padoru, pvz., per pertrauką, ir kai nelabai. Ne veltui teatre atsirado specialus paprašymas prieš spektaklį telefonus išsijungti. Juokaujant būtų galima pasakyti, kad taip savotiškai buvo pažeidžiamos žiūrovų teisės į tai, kas scenoje rodoma, reaguoti, gal net protestuoti. Tokia visiems žinoma teisė į nušvilpimą, jei toje scenoje kažkas ne taip, kaip turėtų būti.
Čia dar ne viskas – dar nieko nesakiau apie ausines! Rodos, toks geras dalykas, toks reikalingas, tik vienas „bet“… jeigu naudoji tada, kai nenori trukdyti kitiems, kai klausaisi muzikos ar pan., tačiau dauguma žmonių jas dabar naudoja tam, kad negirdėtų kitų, kad nereikėtų su jais kalbėtis, kad atsiribotų nuo viso pasaulio. Sklando net visokie tokie anekdotai. Sako, anksčiau jaunas žmogus buvo mokomas gerbti vyresnius: sveikintis, užleisti vietą autobuse, senai močiutei padėti pereiti gatvę. Ir tikrai taip buvo, galiu paliudyti. Ir tikrai taip elgėmės. O dabar kitaip: jeigu jaunas žmogus vyresnį gerbia, tai šiam prie jo priėjus jaunuolis iš ausies išsiima vieną ausinę, jeigu gerbia labai, taip, kaip ir derėtų, išsiima abi…
Taigi gyvename laikais, kai ramybės sąvoka yra tokia gerokai išskydusi, išplaukusi, dirbtinė, kiekvieno reguliuojama ir suvokiama individualiai, pagal poreikį, visiškai praradusi tą savo gydomąją galią, žmogų stumianti į savanorišką izoliaciją, traukanti ir taip trapius socialinius ryšius, auginanti ir didinanti egocentrizmą.
Šiandienos Evangelijoje Jėzus linki ramybės, šito momento per Mišias visados laukia daug tikinčiųjų. Kodėl? Gal todėl, kad Bažnyčioje jis tebėra suprantamas ta savo pirmine reikšme? Ramybė veikia tik dalijantis ja su kitais.