Mano skaitytojui
Tai, ką rašau, ne visada atitinka konkretaus žanro rėmus. Mėgstu impresiją, miniatiūrą, novelę,
esė. Gal ir keistai nuskambės, bet kažką ypatingo jaučiu proginiams tekstams. Kas gali būti geriau
už konkretų adresatą, kokia laimė kalbėti pozityviai, nemeluojant nei sau, nei kitiems.
Dar galvoju, kad kiekvienas žmogus savaime yra unikalus, vienetinis, nepakartojamas.
Nesvarbu, ko jis ieško šiame gyvenime, nes vis tiek ieško kito žmogaus. Duok ieškančiam viską, ko
jis trokšta, ir išsiųsk į egzotišką negyvenamą salą. Taip, nuostabu, bet rojui reikia dviejų…
Taip ir su kūriniais. Kažkas rašo, kažkas skaito arba gali to nedaryti. Šiaip ar taip, rizikuoja
abu, nors tikslas vienas-atpažinti kaip savą ir pasikalbėti. Todėl tai, ką rašau, dažnai vadinu tiesiog
tekstais, kurie laisvi kisti, transformuotis, būti arba ne, prieš tai kažkaip palietę bent vieną žmogų.
Tikiuosi, kad šie tekstai kažką „užkabins“. Jų turiu išties nemažai, jų vis daugėja. Jie tikrai
galėtų būti lengvesni, tik nežinau, ar reikia. Būties lengvumas man visada atrodė įtartinai, todėl iš
dviejų renkuosi trečią.