Susitikę žmonės vieni kitų klausia, „kaip gyveni“? Atsakymas „gerai“ visus nuramina. Pasakysi, kad blogai – visus priversi pasijusti kažkaip nepatogiai. Tik niekas nepaklaus, „ar tebemylite vienas kitą“ – nepatogu, asmeniška, nekultūringa.
O žmonės gyvena visaip. Gal visaip ir myli? Paklauskite pradėjusių žilti ar jau žilstelėjusių žmonių, ką apie meilę žinojo jaunystėje ir ką žino dabar, ir paaiškės netikėtų dalykų: tada nežinodami… žinojo daugiau.
Be to, ženklai. Jaunystėje labai svarbu į juos reaguoti, prieš juos protestuoti, juos ignoruoti, bandyti apžaisti. Dėl meilės galima šokti į ugnį, į vandenį, suvalgyti varlę, beprotiškai lažintis, prie svarbiausios sostinės institucijos naktį išpjauti didžiąją dalį rožyno – lygiai tiek, kiek telpa į tą krepšį, su kuriuo šeštadieniais važiuoji pas tėvus, namo.
Tos rožės, tiesą sakant, tai nusikaltimas. Policijai nepasakysi, kad taip siekei vienos mergaitės dėmesio, kad ją myli, kad ji to dar nežino. Ir fakulteto dekanui nepasakysi. Policija nubaus administracine bauda, dekanas lieps susirinkti žaisliukus ir keliauti ten, iš kur atkeliavai.
Po daugelio metų jis ir ji nelabai ir beturi su kuo susitikti, be to, negali pakęsti klausimo, „kaip gyveni?“. Nes jie neturi jokio atsakymo. Gyvena, ir tiek. Kai jie gatve eina kartu, jis eina pirmas, o ji iš paskos. Ji kažką rodo, sako, šypsosi, bet jis užsidėjęs ausines ir nieko nei mato, nei girdi.