Būdama maža ji labai bijodavo pasimesti ar pasiklysti ir tokiu būdu atkreipti į save nepažįstamų žmonių dėmesį. Didelių prekybos centrų tuomet dar nebuvo, užtat buvo kelionės į kitus miestus ir miestelius, buvo rudenys, pilni uogų ir grybų, ir…vaikystės bažnyčia.
Vasara, atlaidai (Šv.Petro ir Povilo arba Šv. Antano, arba Šv.Onos, Šv.Roko), troškus pinavijų ir jazminų kvapas, salsvi smilkalai, degančios žvakės, griausminga vargonų muzika, baugios šventųjų statulos, auksu varvantys altoriai. Kvapai ir vaizdai ją, mažą mergytę, kaskart apstulbindavo, tarsi visu svoriu užgriūdavo ir nepaleisdavo.
O dar reikėjo laikytis rankos, nesišypsoti, klauptis ir stotis, nesižvalgyti į šalis, nekramtyti nagų ir lūpų, nesikūprinti, nekrapštyti nosies, neišmesti iš rankų maldaknygės, nesivaipyti, nenuleisti akių nuo kunigo. Reikėjo melstis, kitiems giedant krutinti lūpas, muštis į krūtinę, eiti išpažinties ir komunijos, giliai kvėpuoti ir…nenualpti.
O ši užduotis, tiesą sakant, buvo užvis sunkiausia. Kaip paaiškinti žmonėms, kad staiga ima trūkti oro, kad kažkoks gumulas įstringa gerklėje, kad plūstančių ašarų sulaikyti neįmanoma? Juk negali taip sugalvojęs pravirkti arba iš niekur nieko dribtelėti kitiems po kojomis. Juk neįmanoma, tiesa? O buvo manančių, kad ji tai daranti tyčia…
Negali sakyti, kad ta mergaitė buvo tiesiog žioplė ar maža išdykėlė, kuri niekada nepraleis progos pašėlioti, paerzinti suaugusių – išdaigoms juk tinka bet kokia vieta: namai, gatvė, bažnyčia. Koks skirtumas, jei esi blogas vaikas? Tik išdaigos jos neviliojo. Ji net pagalvoti apie tai nedrįsdavo. Dievo baimė buvo didelė ir stipri, be to, per mišias dažnai jausdavosi kaip užhipnotizuota. Užburdavo viskas: mįslingi ritualai prie altoriaus, iki pačių mažos širdelės gelmių smelkiančios bažnytinio choro giesmės, vaikai – berniukai ir mergaitės – panašaus amžiaus kaip ir ji, gal šiek tiek vyresni, tik kažkokie tolimi, nežemiški, ypatingi, mat apvilkti baltai. Berniukai, patarnaujantys per mišias, tokie rimti, orūs, susikaupę ir – kas itin svarbu – rankas, kojas ir visa kita, kas priklauso žmogui, laiko taip, kaip ir dera. Iš tų vaikų jai liepdavo imti pavyzdį.
„O ką darytų kunigas ir berniukai, jeigu staiga pro langą įskristų paukštis arba žmonėms ant galvų pabirtų spalvotų vitražų šukės? Arba kunigui ant nosies nutūptų musė? Ar gali jis tada ją nubaidyti, ar turi laukti, kol pati nuskris?“ Suprasdavo, kad apie tokius dalykus galvoti tikrai nedera, kad šįkart dievulis tai jau tikrai gali nubausti, bet kaip tapti geresnei ir ką padaryti toms mintims, kurios pačios lenda į galvą? Iš tikrųjų tai ji niekada nenorėjo nei prie žmonių verkti, nei apie ką blogai galvoti, ir dar kur – bažnyčioje! Bet mintys lįsdavo kaip tyčia: „Kas tie vaikai? Kodėl jie čia? Ar tai, ką daro, jiems patinka? Turbūt reikia būti labai geram, kad prie altoriaus galėtum prieiti taip arti? Kažin kaip vadinasi tas apdaras, kurį vilki berniukai? Apsiaustas? Ne. Lietpaltis? Irgi ne. Tai gal švarkelis“? Kažkur buvo girdėjusi tokių keistų žodžių kaip „surdutas“, „frakas“, „kamža“ ir „alba“, bet čia turbūt ne tie. Paklaustų močiutės, bet…
…bet už tuos gražius berniukus dar gražesnės buvo atlaidų mergaitės! Kai aplink bažnyčią eidavo procesija, tai jas, rodės, tarsi būriu kas būtų nuleidęs tiesiai iš dangaus. Visų suknelės baltos, stropiai išlygintos, plaukai palaidi, iš vakaro sugarbiniuoti, o ant galvos – spindinčiais karoliukais siuvinėta karūna ar vainikas, nuo kurio žemyn driekiasi plonytėliausias sniego baltumo audinys. Jis plevena, virpa ir plazda.
Turbūt taip plazda ir visų čia esančiųjų širdys – kenčiančios, pavargusios, sudiržusios, tik mergaitė to dar nežino. Beje, tokius daiktus ant galvos ji buvo mačiusi įvairiose vestuvių fotografijose, kurios gražiai suklijuotos guli albume ant drabužių spintos. „Veliumas“, ‒ sakydavo močiutė. „Nuometas“, ‒ sužinos ji vėliau.
Tų baltų mergaičių vaizdas buvo traukiantis akį, nerealus ir tuo pat metu kažkoks nepakeliamas, mat šalia jų visada sukinėdavosi mamos, vyresnės sesės ar pusseserės, kurios tai neklusnią garbaną pataisydavo, tai nosinaitę įduodavo, tai klaupiant suknelę kilsteldavo. Viską darė taip švelniai, su meile…
Procesijos mergaitės ne šiaip sau kartu su visais eidavo keliskart aplink bažnyčią ‒ jos būdavo surikiuotos po dvi ir kiekviena rankose turėjo po pintą krepšelį, pilną gėlių, dažniausiai rožių. O dar tiksliau – jų žiedlapių. Nulenkia drovią vaikišką galvelę žemyn, paima tų žiedlapių saują ir beria, beria.
O rožės kažkodėl būdavo tamsiai raudonos. Kaip kraujas. Ji vis norėdavo paklausti, kodėl raudonos ‒ juk būna visokių spalvų, tik nežinodavo, kas į tokį klausimą galėtų atsakyti. Apsižvalgydavo aplink, matyt, tikėdamasi sutikti kokias nors akis, kuriose irgi slypėtų koks klausimas. Iš tų akių suprastų, kad ji čia ne viena tokia, kad norinčių paklausti yra ir daugiau.
Tik bažnyčioje klausiančių akių niekada nebūdavo. Būdavo skarelės, visada daug juodų, būdavo nuleistos akys, būdavo akių, žvelgiančių kažkaip pernelyg tiesiai, tarsi kiaurai, bet tikrai ne į ją, būdavo akių, kurias globė begalė raukšlių ir raukšlelių, o žvilgsnis tarsi negyvas, tarsi ne šio pasaulio, būdavo ir mažų akučių, kurios be perstojo šaudydavo aplink, netilpdavo mažame putliame veidelyje, mat viską rūpėjo paliesti ir dvimečio ar trimečio rankutėmis. Bažnyčioje jam norėjosi daug ką paglostyti, pačiupinėti, pauostyti. Bet toks mažius greit būdavo „įkinkomas“ į tvirtą suaugusiojo ranką ir žvitriai įstatomas į procesijos upę – plačią, giedančią ir galingą.
Tai kur ten rasi akis, kurios pamatytų mažą išsigandusią mergaitę. Pamatytų ir šypteltų, bent jau puse lūpų, uždėtų ant jos galvos ranką, paglostytų, o gal net savo ranka paimtų jos rankelę, spusteltų švelniai, o paskui tegu eina kartu su visais, tegu sau grįžta pas savus, kurie visai šalia, čia pat, ir nė nemanė pasiklysti. O ji pagaliau apsidžiaugtų radusi tai, ko taip seniai ieško. Ir nebūtų gal tada taip baisu žvelgti į ore besisukančius rožių žiedlapius, kurie, nieko neįtardami, vaikiškų rankų švelniai išmesti į orą, šoka paskutinį savo trumpo gyvenimo šokį. Jie gal mano, kad čia koks pokylis, kad juos, nukritusius, tuoj kažkas pakels, surinks, gal sudžiovins, ir jau tikrai nesitiki, kad jiems liko sekundė, kita, ir kažkieno batas užmins, sutrėkš, ant jų slystels. Taip ir liks paskui po procesijos pilnas šventorius rožių kraujo, kuris dabar bus įgavęs kažkokio melsvumo, nes žmonių akims ir širdžiai tai, kas brangiausia, jau atiduota.
Baisu būdavo dėl tų rožių. Kas jas, tokias naivias ir baisiai išniekintas, dabar sutvarkys? Kur padės? Ar tam, kuris šluos, nebus jų gaila? Tikrai tas dievas daro stebuklus: šitiek žmonių aplink, o tokio dalyko nėra ko paklausti. ..
Anąkart, kai ir vėl vidury bažnyčios susmuko ant grindų ir kažkokių svetimų rankų buvo išnešta ir paguldyta šventoriuje, ant žolės, paskui iki pat mišių pabaigos jautė varstančias žvilgsnių adatas, matė galvų linksėjimus savo pusėn, išgirdo net pašnibždom ištartą nuosprendį: “Matyt, nesveika“. Sakė labai tyliai, bet ji vis tiek išgirdo. Tada atsargiai apsičiupinėjo rankas, kojas – nieko neskauda, tik pakaušio ir nugaros nepasiekė, metė žvilgsnį į numindytus batukus ‒ viskas gerai, apsigrabaliojo veidelį – kraujas nebėga. Tai kodėl nesveika? Sveika! Tik dabar jau tvirtai apsisprendė, kad dėl tų vargšių rožių niekieno nebeklaus. Gal vėliau, kai užaugs, kai bus didelė ir protinga. Kai taip nežioplinės, negriuvinės ir niekam nedarys sarmatos…
Ir tikrai užaugo, tikrai stengėsi nežioplinėti. Kartais pavykdavo, kartais ne. O kai kas nors tarsteldavo, kiek daug ji žinanti, kokia esanti protinga ‒ gal dėl noro įsiteikti, o gal ir nuoširdžiai ‒ kas ten supaisys ‒ ji nejučiom susigūždavo, tarsi išjuokta, tarsi užgauta, tarsi vėl stovėtų savo vaikystės bažnyčioje ir nedrąsiai ieškotų akių. Gal dėl to iki pat šios dienos jai, tai mergaitei, daug dažniau norisi kalbėti ne apie rožių vandenį ir ne apie rožių aliejų, bet apie rožių kraują.