(Vietoje įžangos. Tai proginis tekstas, sukurtas maždaug prieš dešimtmetį Šeimos šventei, kuri vyko vienoje Vilniaus mokyklų. Iki šiol akyse stovi tas sausakimšos aktų salės vaizdas – kiek šypsenų, kiek talentų, kiek laimingų akių… Šis tekstas tada įsikomponavo į vyresnio žmogaus pasakojimą-pasaką jaunesniam, kas yra šeima ir ką reiškia žodis „gyvenimas“.)
…………………………………………………………………………………………………………
Miegok, o aš paseksiu pasaką apie tai, kaip auga vaikai. Iš pradžių – prie krūtinės, kur širdis. Paskui – ant rankų. Manai, sunku? Ką tu! Sunkių kūdikių nebūna. Sunkios būna tik naktys. Bet užtat dienos, dienos… Lekia kaip vėjas. Teka kaip vanduo.
Pirmasis šypsnis, pirmasis žingsnis, pirmasis „noriu“. Noriu, kad visada šviestų saulytė, kad viso pasaulio mašinytės būtų mano, kad darželis pats pas mane ateitų, kad per gimtadienį būtų du tortai!
Ir staiga – „Mama, atsiknisk. Aš pavargęs. Paskui. Vėliau. Aha.“
Ir tikrai imi knistis. Po praeitį, atmintį, dabartį. Rankos nusvyra, širdis krūpteli, akys karštligiškai ieško kažko, kas grąžintų kūnui svorį.
Nuotraukos, krūva nuotraukų! Nuo pat atėjimo į šį pasaulį… Dar – išaugti batukai, mažučių rankų nuglostyti ir nutampyti meškinai, vienam įplėšta ausis, kitas be juodos akelės.
Kur šiandien ta Rudnosio akis? Kur tas mano vaikas? Taip, jis mokykloje, treniruotėje, pas draugus, svečiuose, bibliotekoje, galų gale savo kambary. Bet kur jo mintys? Ar turiu teisę žinoti jo mintis? Klausti, brautis, lįsti, zyzti, bausti?
O kur klajoja manosios? Ar pasodinom kartu su juo kokį medį? Ar įkėlėm inkilą? Ar ganėm akimis debesis? Ar kvatojom sukritę žemuogių pievelėj? Uogos raudonos, arti arti… Ar uodėm jų kvapą? Ar vėrėm ant smilgos? Ar nešėm namo, kitiems, ar neišbarstėm? Ar bėgom basi per vasaros lietų? Aš, tu ir tėtis. Ar rodžiau tau rudenį – ne tą purviną, po lietaus, bet auksinį, koks būna tik ankstyvą spalio rytmetį, kai žiūri ir negali patikėti: vakar lapai buvo žali, suposi vėjy, šiandien šlama, šiugžda, krebžda po kojom. O mūsų Seniai besmegeniai – kur jie? Kur gegužės alyvos, kai užsiropštęs tėčiui ant nugaros vargais negalais pirmąkart nuskynei violetinę šaką ir nedrąsiai pasakei: „Se tau, mama.“
……………………………………………………………………………………………………….
Nieko, taip būna. Taip auga vaikai. Taip auga tėčiai ir mamos. Taip baigiamas dar vienas universitetas – tėvų ir vaikų. Dievulėliau, kiek ten testų, patikrinamųjų darbų ir egzaminų! Kartais net septyni per savaitę! Ar nesunku? Ne, sunkių vaikų nebūna. Sunkios tik popietės, vakarai, kai kažkas išeina, negrįžta, o kažkas laukia. Bet užtat dienos, dienos… Lekia kaip vėjas. Teka kaip vanduo.
Bet tu miegok, miegok saldžiai. Susapnuok visus nepaleistus aitvarus, visus kartu nežaistus stalo žaidimus, visus nepasakytus „myliu“. Ir nebijok. Tikėk. Graži ta šeimos pasaka. Sunkių tėvų nebūna.