Ir vėl sekmadienis, ir vėl proga pamąstyti apie šventuosius dalykus. Prašau atleisti, jeigu pamąstymai menkai ar kaip nors ne taip atspindi tikėjimo gelmę. Taip yra todėl, kad jie kyla iš gyvenimo stebėsenos, iš netobulumo, iš ilgesio, kad tai, kas skelbiama, žmogus ne tik žinotų, ne tik galėtų pasakyti kitiems, bet ir tą kitą kažkaip uždegtų, taptų jo atrama, jo siena, jo tiltu. Žinoma, kad tai duotum kitam, pats turi tai turėti.
Šiandienos evangelija liečia širdį dėl kelių dalykų, ir pirmiausia dėl Krikšto: „Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas“. Šiais laikais įprasta krikštyti mažus vaikus, net kūdikius, tokį sprendimą priima jo tėvai. Krikštynos tampa šeimos švente. Deja, jos nebūtinai reiškia, kad tėvai dabar taps karštai tikinčiais žmonėmis, o vaikelis augs bažnyčios bendruomenės akyse. Taip sakau todėl, kad krikštyti šiandien daug kam reiškia tik palaikyti tradiciją, kuri dažnai būna svarbesnė seneliams, o ne patiems tėvams.
Labai svarbūs yra krikšto tėvai. Jie prisiima pareigą krikšto sūnų arba dukrą lankyti, padėti auginti tikėjimo dvasioje, neapleisti bėdoje, anksčiau net pakeisdavo tėvus, jeigu jiems kažkas nutikdavo. Kiek tenka girdėti dabar, krikšto tėvų pareigos dažnai apsiriboja dovanomis per Kalėdas ir per vaiko gimtadienį. Tai negerai, nes vaiko sąmonėje krikštas asocijuojasi tik… su žaisliukais. Net nuėjęs į mokyklą ir mokydamasis tikybos savęs, kaip mažo, unikalaus Dievo vaiko, jis neatpažįsta, o bažnyčia tėra gražus aukštas ir senas pastatas. Ir giesmė niekuo nesiskiria nuo dainos…
Dar blogiau, kai krikšto tėvai savo pareigas pamiršta jau kitą dieną, kai vaikai patys nori susitikti, bendrauti, suprasti, kas vyksta ir kodėl, kai krikštyti buvo ne kūdikiai, o jau paūgėję, kai krikštui ruošėsi kaip dideliam ir svarbiam įvykiui. Gal netektų labai stebėtis, jeigu krikštytojai būtų „šiaudiniai“ katalikai, formalūs, tik prijaučiantys, bet kad ne. Kas galėtų atsakyti, kodėl krikšto mama per svarbias krikščioniškas šventes net iš darbo sugeba atsiprašyti, kad nueitų į mišias, o vaikų beveik neprisimena iš viso? Kaip vadinasi TOKS tikėjimas?
Ar aš smerkiu? Ne, aš klausiu.