„Sekmas“ – tai septintas. Septintas sekmadienis po Velykų. Tikintiesiems tai Šventosios Dvasios atsiuntimo laikas, kitiems – žalumos, gyvybės, gyvulių, piemenėlių diena, kai kiemo vartai ir durys buvo puošiama beržų šakelėmis.
Tarpukario Lietuvoje ši šventė buvo oficiali. Pagal 1925 m. Švenčių ir poilsio dienų įstatymą šventinėmis laikytos netgi dvi dienos, pagal 1930 m. įstatymo korekcijas šventine laikyta tik pirmoji diena.
Sekminių dieną piemenėliai stengdavosi atsikelti kuo anksčiau, vėliausiai atsikėlusysis ir užgrojęs savo rageliu visus metus buvo vadinamas spirgučiu. Bet tai dar ne viskas: jam visus metus tekdavo patys nemaloniausi ganiavos darbai.
Sekminių dieną samdyti piemenys turėjo privilegiją aplankyti savo tėvus, ganydavo trumpiau.
Sekminių dieną kiekvienas šeimynykštis pietums gaudavo septynis virtinius.
Per Sekmines (kaip ir per Velykas ar Jurgines)… buvo marginami kiaušiniai.
Tądien vakarop piemenys karves ir aveles puošė iš beržo šakelių ir kitokių žalumynų nupintais vainikais. Tikėta, kad taip papuošti gyvulėliai duos daugiau šeimininkams naudos, bus sveiki. Šeimininkės už tai atsidėkodavo: duodavo vaikiukams kiaušinių, dešros, sūrių. Piemenukai pasidarydavo savo vaišes – kepdavo drauge kiaušinienę.
Vykdavo jaunimo pasilinksminimai: gegužinės, žaisminga vestuvių inscenizacija, supimasis sūpuoklėse, laistymasis vandeniu – kad tik būtų kuo geresnis derlius ir žmogaus sveikata.
XX a. pr. Sekminių atlaidai buvo didžiulė šventė daugelyje Lietuvos vietų. Ten, kur atlaidai, ten ir kermošius. Vilniuje, kai jis priklausė Lenkijai, maldininkai iš vakaro susirinkdavo, o ryte visa procesija eidavo nuo Aušros Vartų į Vilniaus Kalvarijas pasimelsti prie Kryžiaus kelio stočių.
Ūkininkai su šeimyna eidavo lankyti rugių lauką, ten dainuodavo parugines dainas, su kaimynais netoli pasėlių lauko gerdavo sambarinį (sudėtinį) alų.
Kai kur švęsta ir trečioji, ir ketvirtoji Sekminių diena.