Nesiliaujanti antrojo galo reikalų tematika viešojoje erdvėje jau atvirai ima pykinti. Dažnai kyla klausimas, kokią kainą netolimoje ateityje teks mums visiems sumokėti už vaikų psichikos žalojimą, kiek jų dėl galimai netradicinės orientacijos įpuls į depresiją, ar žada būti prieinamesnė psichologinė pagalba visiems, kas į visomis prasmėmis brangiai kainuojančios biologinės ir lytinės tapatybės paieškas bus nori nenori įtraukti, kokia ateitis laukia vyro ir moters šeimos, kuri jau dabar atvirai vadinama atgyvena, tik žodis pasirinktas kitas – „tradicinė“.
Savo mintims iliustruoti pasirinkau štai tokią fotografiją, kurios, beje, nors tai ir menas, gal net ir pačios aukščiausios prabos, dar visai neseniai nebūčiau drįsusi eksponuoti, nes kažkaip… nejauku, nesubtilu, neetiška. Šį kūrinį pamačiau Prancūzijoje, vienoje labai prabangioje vietoje, tokioje savotiškoje meno Mekoje, kur grindinio plytelės irgi yra nepakartojama mažų akmenėlių mozaika.
Tada lankydamasi toje galerijoje mačiau eksponuojamą visiems mums pažįstamo vaisiaus nuograužą, kuri dėl vienos tokios linijos tampa panaši į tam tikrą žmogaus kūno dalį. Ką gi – galima ją vadinti taip, galima paieškoti eufemizmų, bet faktas lieka faktu, kad su šia vieta valgyti nepavyks, mat iš jos pagal fizinę žmogaus sandarą gali išeiti tik tai, kas suvalgyta.
Gal nebeverta stebėtis meniniais sumanymais, kurie to ir siekia – šokiruoti, tačiau akivaizdu, kad šokiravimas tuo nesibaigia, po jo yra tęsinys, kuris kartais tampa ne tik kokia nors menine srove, bet ir visos šalies pagrindine politikos ašimi – kaip kad vyksta dabar pas mus. Niekas nesiginčija, kad tokia linija ant kriaušės paviršiaus gali kada nors ir natūraliai susidaryti, juk pasitaiko ir suaugusių vaisių, ir suaugusių daržovių. Kai taip nutinka gamtoje, niekas per daug nesistebi, bet ir nesako, kad taip turėtų būti keistai suaugę dauguma tos rūšies individų. Tai suprantama kaip išimtis, dažnai dar net pagailima, nes tie suaugėliai turbūt neturėjo tinkamų augimo sąlygų, dėl to taip ir atsitiko.
Taigi – geltonasis vaisius prancūziškosios galerijos lange yra pats tikriausias mūsiškosios politikos simbolis. Tik pažiūrėkite – apkramtytas, bet iki galo nesuvalgytas, turbūt jo palikta dar užgraužti kažkam kitam. Nes pašiepiama vyro ir moters sąjunga ir kaip didžiausias gėris keliama homoseksualų, lesbiečių, transseksualų sąjunga byloja būtent apie tai.
Ir tikras paradoksas, kad patys ieškodami ir ne visada lengvai rasdami partnerius savo laisvai meilei patenkinti, iš valstybės savo sąjungą reikalauja įteisinti įstatymu, o visuomenę bando „perkrauti“ pagal savo programą, kuri, jei nedemonstruotų akivaizdaus troškimo į savo rankas paimti lytinį vaikų švietimą, mažai kam iš pilnamečių visuomenės narių rūpėtų iš viso. Paradoksas tas, kad savo pasirinktą santykių formą jie reikalauja vadinti… šeima. Pavadinimas vienas, formų nežinia kiek ir būtų tarsi du lygiai, tik labai netolygūs: progresyvioji šeima, kuri savo vaikų gimdyti negalės, užtat ieškos būdų, kur jų gauti, ir tradicinė, kurią kažkaip reikia menkinti save keliant aukštyn.
Dažnai dabar kalbama, kad vaivorykštės vėliavos vaikai iki šiol visur patirdavo diskriminaciją, o jų artimieji gyveno baimėje, visi patirdavo patyčias, dabartinė valdžia visas šias problemas žada išspręsti, tik, deja, mūsų ir mūsų vaikų sąskaita. Beje, seniai neapleidžia mintis, kad tos pačios lyties meilės šalininkai ir tiesioginiai dalyviai iš savo tėvų tyčiojasi taip, kaip niekas kitas iš šono nesugebėtų pasityčioti.