Tai dažniausiai mano vaikystėje girdėtas šventojo vardas. Mano močiutė buvo Antanina, senelis – Antanas, tėtis irgi. Jį vadindavo Antaniuku. Vardines tais laikais žmones mėgdavo švęsti. Antanines visada lydėjo pinavijų žydėjimas.
Nelengva vaikystėje buvo suprasti šventųjų istorijas. Sunku buvo įsivaizduoti, kad ateis laikas ir savo akimis pamatysi vietas, kur jie gyveno arba mirė.
Nuotraukoje – Švento Antano katedra Paduvoje.