R. Vanagaitė: žaidė su ugnimi, užkliudė širšių lizdą, tapo maitvanagaite. Pradžia
Skaityti negalima pamiršti-kur dėsime kablelį?
Prieš savaitę pristatyta knyga „Mūsiškiai“ iškart sulaukė kritikos, autorė puolama, regis, tuoj sulauksime ne tik viešų pareiškimų, bet ir viešų išpažinčių. Ažiotažas kilo dėl to, kad lietuviai pavadinti „žydšaudžių tauta“. Tokio triukšmo galėtų pavydėti bet kuris autorius, kuris siekia populiarumo ir komercinės sėkmės, mat kasmet išleidžiamų knygų-nors vežimu vežk, tačiau ši knyga ypatinga, jos tikslai kiti, todėl ir kalbėti apie ją ne taip paprasta. Kaip sako pati autorė, ši knyga-ne kiekvienam, skirta saviugdai, skirta tiems, kas neužsimerkia prieš tiesą, tikėdamasis, kad ji išnyks, bet Lietuva šios knygos nelaukė. “
Kadangi joje pasakojama apie tai, kas vyko prieš 75-erius metus, jau būtų metas nustoti pyktis, nervintis, bijoti ir apie tuos įvykius pradėti kalbėti atvirai, pagarbiai ir sąžiningai. Juk niekur nedings nei žydų naikinimo mastas, nei masinės kapavietės, nei liudininkų atsiminimai. Niekur paprastai nedingsta ir sąžinė, ir kaltė bei atgaila.
Atrodo, kad išleisdama šią knygą autorė pažeidė vieną gerai žinomą draudimą: „Pakaruoklio namuose apie virvę nekalbama“. Kodėl? Nes tai skausmas, problema, nepagarba-blogas tonas, jei norite. Štai ir išeina, kad autorė nemandagi, įžūli, kišasi ten, kur niekas neprašo. Klausant pareiškimų ir nuomonių apie knygą paaiškėja fantastiškas dalykas: aukų nesigailima, faktus stengiamasi apeiti, atsakomybės išvengti, tiesą išplauti, kalbantį nutildyti. O juk triukšmas turėjo kilti ne dėl to, kad tokia knyga išvydo dienos šviesą, kad kažkas kažką negražiai pavadino, o todėl, kad mūsų tautiečiai, deja, visgi ten dalyvavo, ir tai buvo pasakyta garsiai. Ir ką dabar daryti, jei faktai-tai visada skaičiai, jei žmogus-ar jis būtų auka, ar žudikas- tai vardas ir pavardė… Atrodo, kad autorė nieko kito ir nesitikėjo, ji nėra labai nustebusi, puikiausiai supranta, kad visą tautą taip vadindama smarkiai hiperbolizuoja, bet, regis, toks ir buvo sumanymas-kažkaip šokiruoti, kažkokiu būdu išjudinti, supurtyti, priversti šia jautria tema prabilti. Sprendžiant iš visko tikslas bus pasiektas-ignoruoti masinio žydų naikinimo Lietuvoje fakto daugiau nebepavyks.
Lieka du klausimai: kas toliau ir kaip apskritai gimsta mintis (kuri tampa kūnu ir gyvena tarp mūsų) į istoriją žiūrėti kaip į džiazą (improvizuojant) arba kaip į švedišką stalą (imant tik tai, kas man patinka).
Folkloras-svarbi mūsų kultūros dalis, atskleidžianti nepagražintą lietuvišką mentalitetą
Taip jau esame išmokyti, kad mūsų praeitis yra garbinga, didinga, šlovinga, o Lietuva-tai didvyrių, milžinų ir karžygių žemė. Mūsų protėviai-aukštų moralinių nuostatų lietuviai. Jie darbštūs, išmintingi, nagingi, jei gerųjų tarpe pasitaiko ir blogų, tai jie greit kokia sakmės ar patarlės išmintimi yra sudrausminami.
Tačiau apie praeities lietuvį yra ir kitokių duomenų. Nedaug kam žinoma, kad 1934 m. VDU buvo išleistas mūsų klasiko V. Krėvės redaguotas „Patarlių ir priežodžių“ pirmasis tomas, nors sumanyti buvo septyni. Profesorius knygai buvo parašęs tik porą puslapių, visa kita-560 puslapių-autentiška liaudies kūryba, kurioje daug erotikos, keiksmažodžių, ksenofobijos, smurto propagavimo, seksizmo, tautinės ir religinės nesantaikos kurstymo.
1935 m. pradžioje knyga buvo uždrausta (Kauno komendantas buvo išleidęs nutarimą) konfiskuotas visas leidimas. Tuometinei valdžiai labai nepatiko, kad artojėliai ir pjovėjėliai, pasirodo, yra tikri keikūnai ir nepraustaburniai. Tokia informacija negalėjo viešai pasklisti. Gėda! Taip atsirado nuostata, gyva iki šiol, kad skaitytojams privalu pateikti tik išdailintą liaudies kūrybą, kad, ginkdie, kas nors ko nors nepagalvotų. Autentiškas folkloras atmetamas kaip žemas, nepadorus pirmiausia turbūt dėl akivaizdžios „antrojo galo“ poetikos, bet kur kas svarbiau, kad lietuviai atvirai šaiposi ir tyčiojasi iš visų kaimynų: maskolių, gudų, burliokų. Štai keletas pavyzdžių: „Darbštus kaip gudo vaikas“, „Čigonas ir bažnyčioj vagia“, „Baisiau už maskolių ir velnias negvaltavoja“. Tačiau daugiausia tyčiojamasi iš žydų, jie dažnai tiesiog prilyginami velniui, šėtonui, yra dvokiantys suskretėliai, lupantys pinigus ir apgaudinėjantys. Ir vėl keletas pavyzdžių: „Būtų stainioj žirgelis, kad ne karčemoj žydelis“, „Geriau žydą užmušt, negu pietnyčioj su pienu valgyt“, „Tu su savo pasaka eik po žydo langu kugelio prašyt“.
Akivaizdžiai tyčiojamasi iš moterų, jaunų žmonių, senų, fizinio luošumo, kitaip atrodančių, mąstančių, besielgiančių („Bobos protas už šunšūdį lengvesnis“, „Moters mušimas-sviestu tepimas“).
Ir be minimos knygos galima prisiminti daug kam girdėtą, regis, nekaltutę dainelę, joje irgi kalbama apie žydus ir ne tik. Kiti ją vadina skaičiuote, mat buvo populiari tarp vaikų: Tupi lenkas ant kalniuko, / žiba akys kaip velniuko. / Imkim, vaikai, pagaliuką ir užmuškim tą žyduką! Pašlemėkiška dainelė, nėra ką ir sakyti,tik dar liūdniau, mat juokauja ne suaugusieji, juokaujama nuo mažų dienų.
Tai folklorinis lietuviškas antisemitizmas, į kurį negalima nekreipti dėmesio. Koks nors nepritariantis gal prieštarautų, kad tyčiojamasi ne tik iš žydų. Tai jokia paguoda, nes kitų žeminimas ir menkinimas, regis, tapęs apskritai norma. Ir kvailam aišku, kad uždraudus aukščiau minėtą knygą šie „išminties perlai“ nei iš lietuvio sąmonės, nei iš vartojimo sferos niekur neišnyko-vadinasi, neapykanta žydams ir jų naikinimas galėjo vykti atmetus daugelį dorovinių skrupulų-žydai juk kitokie, t. y. prastesni- tamsesnio gymio, kitaip kalba, meldžiasi, valgo, turi daugiau pinigų, o gal ir proto-ne pats lietuvis kaltas, kad jis geria, ne, kaltas žydas, kad karčemą laiko! Tokia, švelniai tariant, keista nuostata, matyt, laikui bėgant ištirpdė asmeninę lietuvio atsakomybę, juk sunku žmogui uždrausti juoktis, jeigu norisi, taip elgiasi daug kas…
Štai apie ką reikėtų plačiau kalbėti viešojoje erdvėje-mokykloje, spaudoje. Tautosakininkai -patys tikriausi lietuviško mentaliteto žinovai, mat jų turima informacija pirminė ir necenzūruota. Cenzūra, savaime labai geras dalykas, kartais, kaip matome, turi labai aštrią išvirkščią pusę, kuri nemaloniai ima ir nustebina. Cenzūruojant tiesą, kad lietuviai buvo ne tokie geri ir draugiški, kaip rašoma moksleiviškuose vadovėliuose, buvo bandoma nuslėpti. Tokios tiesos niekas nelaukia, dabar daug ką reikės pergalvoti iš naujo.