Taip gyventa: be plastikinių langų, be laminato, be žaliuzių, be plokščiaekranio televizoriaus, be mobilaus telefono, be interneto. Buvo du rašymo būdai: ranka ir mašinėle. Jie rašė knygas, o mes jas skaitėme. Vienas skaitėme todėl, kad liepė skaityti, kitas – kad skaityti labai norėjome. Knyga masino, traukė, kvepėjo. Niekas to, ką perskaitei, neprašė įrodyti, nereikėjo ir paties skaitymo fakto pagal punktus aprašyti. Mūsų skaitymo įrodymai – visam gyvenimui sugadintos akys, todėl šiandien dauguma mūsų – su akiniais, nes… kvailiukai buvome. Dienos perskaityti tai, ką labai reikėjo, daž nai neužtekdavo – tai skaitydavome naktimis, po antklode, pasišviesdami prožektoriumi.
Galvoju: kas yra šiandieninio žmogaus stiprybė, kur ji? Kai visi kalba, niekas nesiklauso, beveik visi rašo, tačiau beveik niekas neskaito…Negana to, gyvename tokiais laikais, kai istoriją vis kažkam norisi lyg pagerinti, lyg pagražinti, lyg perrašyti…
Rašytojai vertinami iš naujo. Iš XXI a. vertintojų pozicijų. Tai kas, kad tie anų laikų rašytojai per gyvenimą buvo daug druskos suvalgę ir daug knygų parašę – šiandienos vertintojams, dažnai neparašiusiems nė vienos, viskas matyti geriau.
Šiandien madinga tai, kas esmingiausia, nutylėti arba pasakyti, kad nelabai esminga. Madinga vertinti kontroversiškai, sukelti neva smalsumą, neva intrigą. Pagal šituos vėjus šio kambario šeimininkas gal būtų kažkam gerai, kad nebūtų įvardintas. Toks terra incognita. Toks neteisingas, dabar vertintinas neigiamai.
Dieve, galvoju: o jeigu man būtų tekę tada gyventi? Tie visi kalėjimai, lageriai ir sibirai? Tokiai jautriai, tokiai pažeidžiamai, tokiai nepakeliančiai nei fizinio, nei dvasinio skausmo. Stebiuosi, kai mano bendraamžiai (arba beveik) sovietmetį gliaudo lyg kokį patrešusį riešutėlį, skelbia savo nuomonę, piktinasi, smerkia, formuoja kitų nuomonę.
Kaip viskas žmonėms aišku, kai jie saugiai sėdi savo namuose ant minkštos sofutės. Net pavydu.