Jei pasitaikė gimti ne Vilniuje, bet norėjai studijuoti Vilniaus universitete, Vilniuje gyvendavai studentų bendrabutyje, daugiaviečiame kambaryje.
Bendrabutis – tai vieta, kur nuolatos kažkur aidėdavo muzika, juokas, ilguose koridoriuose kažkas rūkydavo. Buvo bendros prausyklos, tualetas ir bendra virtuvė. Dušai verkiant prašydavosi remonto ir apskritai savaime buvo suprantama, kad po vieną eiti maudytis yra prasta mintis.
Tiesa, kepamų bulvių kvapas iš bendros virtuvės – pastovus, nuolatinis, kutenantis gomurį ir skrandį! Kas ten gyveno, niekados nepamirš.
Och, kad dėstytojai būtų girdėję studentų kalbas apie juos tose virtuvėse – ne vienas būtų be laiko pražilęs arba nusirovęs paskutinius plaukus…
Bevartaliojant kepamas bulves bendrabučio virtuvėje buvo analizuojami probleminiai visatos klausimai, mezgėsi romantiškos pažintys, gimdavo drąsiausios svajonės.
Nuotraukoje – mergaičių kambarys, kurio sienos sugerdavo visas mergystės godas ir laimes, o užuolaidų karnizas tarnavo kaip laikiklis drabužiams, kuriuos visgi kažkaip išsiskalbus reikėdavo išsidžiovinti…