Sveiki, gal pažįstate emocinį intelektą? Ne? O jūs?

Gyvename XXI amžiuje: internete – informacijos jūroje – nardome kaip plaukimo
čempionai, elektroniniu paštu ką nors pasveikinti ar ką pranešti gyvenančiam kitam pasaulio gale – juokų
darbas, pasiilgai širdžiai mielo balso – skambink mobiliuoju telefonu, jo ar jos veido – skambink per
„skaipą“. Tik štai – paradoksas: kuo daugiau telefonų turime, tuo rečiau susitinkame gyvai – juk viskas
aptarta, kuo greičiau informaciją randame, tuo greičiau ją pamirštame – kai reikės, vėl pasižiūrėsiu, kuo
daugiau gilinamės į aplinkinį pasaulį, tuo mažiau į save – o kam Lietuvoj gyventi gera?

Šis pusiau juokais, pusiau rimtai išsprūdęs retorinis klausimas iš tikrųjų pasako daugiau, nei
atrodo iš pirmo žvilgsnio: esu liūdnas, nelaimingas, bet turiu šeimą, vaikus, namus, darbą, automobilį,
aukštojo mokslo diplomą, esu sveikas – ar turiu teisę kam nors pasakyti, kad jaučiuosi blogai. Taip
gyvena visi.

Norint užsimiršti, paįvairinti kasdienybę, dabar tiek galimybių, kad galva sukasi. Egzistuoja
įvairios jogos praktikos, ekstremalios sporto šakos, tolimos, egzotiškos ir piligriminės kelionės,
bendraminčių veiklos ir klubai, jau nekalbant apie kultūrinius renginius, kurių, bent jau miestuose, visada
apstu. Beje, visa tai išbandęs vienas kitas dar ryžtasi keisti darbą, butą, šalį, vyrą ar žmoną.

Tiesa ta, kad žmogus seniai nebeieško laimės – jis ieško vidinės ramybės. Bet jos nėra.
Ateina laikas atsigręžti į save, pasitikrinti, ką žino apie emocinį intelektą, kuris didžiąja dalimi ir nulėmė
situaciją, kurioje šiandien yra.

Protas aukščiau už jausmus

Emocinis intelektas, arba EQ, yra daug naujesnė sąvoka už daugeliui žinomą IQ – loginį
intelektą, kuris dar XX a. pr. ilgam įtvirtino nuostatą, kad testais patvirtintas aukštas protinio intelekto
lygis yra raktas į sėkmingą ir laimingą gyvenimą. Protingas žmogus esą visada sugeba rasti optimaliausią
problemos sprendimą, todėl turi galimybių iškilti bet kurioje veiklos srityje. Jis geriau supranta gyvenimo,
ekonomikos, verslo dėsnius, jam visur sekasi geriau negu tiems, kurie ne tokie protingi. Dar buvo
nustatyta, kad IQ yra nekintamas dydis, o tai reiškia, kad nuo jo tiesiogiai priklauso asmens socialinė
padėtis. Į jausmus ilgam buvo numojama ranka.

Emocinio intelekto samprata

Šio psichologinio termino autoriumi ir tyrinėjimų pradininku laikomas amerikiečių
mokslininkas Danielis Golemanas, kuris 1995 m. išleido knygą „Emocinis intelektas. Kodėl jis svarbesnis
už IQ?“ Knyga tapo sensacija, išversta į 30 kalbų.

Populiarumą lėmė naujas autoriaus požiūris į akivaizdų faktą, kad intelektualai ne visada
sulaukia didžiausios sėkmės, greičiau atvirkščiai – dažnai pavaldūs tampa tiems, kurie mokykloje
nepasižymėjo gabumais. Kaip pavyzdys dažnai minimas Amerikos prezidentas G. Bushas, kurio IQ yra
95, t. y. žemesnis už vidutinį. „Su tokiais protiniais gebėjimais jūsų nepriimtų net Baltųjų Rūmų
sekretore, bet į prezidento kėdę galite drąsiai taikytis“, – juokauja amerikiečiai.

  1. Golemano nuomone, analitiniai – sisteminiai gebėjimai, matuojami įprastais IQ testais, sudaro tik
    nedidelę gyvenimo sėkmės sąlygų dalį – maždaug 20 proc. Didžiausią dalį lemia visai kitos
    savybės, kurių visumą autorius pavadino emociniu intelektu.
    Emocinio intelekto paslaptis

Psichologai teigia, kad šis intelektas yra emocijų ir proto dermė, gebėjimas pažinti savo
jausmus, charakterio savybes ir tomis žiniomis pasinaudoti reguliuojant, analizuojant, pasirenkant savo
emocijas, keičiant savo emocinę būseną, mezgant naujus santykius, tobulinant esamus.

Šis intelektas paremtas emocijomis, tačiau jausmai ir protas ne priešinami kaip anksčiau,
XX a. pr., o kaip tik suvedami draugėn, kad padėtų žmogui geriau suprasti save ir kitus bei tobulėti, tapti
savo gyvenimo šeimininku. Kad to visuomenėje labai trūksta, rodo įvairiausi požymiai: smurtas,

nusikaltimai, sergamumas nervų ir psichikos ligomis, patyčios, pyktis, agresija, žalingų įpročių mastas.
Emocinis intelektas yra išugdomas, jis lemia mūsų nuotaiką, santykius, savivertę, bet
pirmiausia apie jį reikia žinoti, o sužinojus gali paaiškėti, kad tai atsakymas į daugelį mus ilgus metus
kankinusių „kodėl?“

Įsitikinus, kad emocijos mums labai svarbios, nes esame gyvos socialios būtybės, svarbu
suprasti, kas vyksta ir kodėl yra blogai, kai žmogaus EQ yra žemas. Pirmiausia jis negeba valdyti
emocijų, net nebando, nesuvokia, kodėl vienos yra teigiamos, o kitos ne. Su tokiu žmogumi sunku
mokytis, gyventi, dirbti, net ilsėtis. Emocijos jam apsunkina gyvenimą, neįvardytos, neišsakytos ar
sąmoningai slepiamos kaupiasi, kol pratrūksta pačiais įvairiausiais pavidalais. Žmogus jaučiasi vienas,
arba nekalba, arba pyksta, griūva santykiai, padėtis atrodo be išeities, nenori ir nemoka spręsti
susikaupusių problemų, viliasi, kad jos išsispręs savaime.
Nepaneigiama EQ galia

Aukštas EQ tarsi atveria akis, viską sustato į vietas. Žmogus ne bėga nuo savęs ir kitų, bet
grįžta, nes emocijas geba kontroliuoti, supranta jų priežastis, jausmų neslepia, todėl greit geba perprasti ir
aplinkinius. Beje, nesileidžia kontroliuojamas, nepaklūsta nurodymams, ypač nekorektiškiems.
Pasižymintys emociniu intelektu nesileidžia užvaldomi neigiamų dalykų, jiems svetimas aukos
sindromas, žino savo silpnąsias ir stipriąsias savybes ir tai, kad pažinti silpnąsias yra naudinga,
nesigraužia dėl nesėkmių, o supratę jų priežastis „į tą pačią upę stengiasi daugiau nebristi“. Jie drąsiai
išeina iš komforto zonos, nebijo pokyčių, vengia konfliktų, nesišvaisto tuščiais pažadais, nepasiduoda kitų
spaudimui pritapti, džiaugiasi tuo, ką turi, pagarbiai išklauso kitokią nuomonę, bet sprendimus priima
patys. Tokie žmonės dažnai vadinami plaukiančiais prieš srovę.

„Jei būčiau geriau supratęs, ką man nori pasakyti“

Atrodo, jog būtent apie tai kalba viena italų rašytojo Bruno Ferrero istorija. Pilies papėdėje
įsikūrusio kaimelio gyventojus anksti rytą pažadino šauklio balsas. Jie buvo kviečiami į valdovo
gimtadienio puotą. Svečių lauks staigmena. Valdovas prašąs ir nedidelės paslaugos: tegu kiekvienas
ateidamas atneša indą vandens, mat jo atsargos pilyje išseko.

Kaimelio žmonės karštai aptarinėjo keistą karaliaus norą. Pilyje tiek tarnų – kodėl jie

neprineša vandens? Tai išnaudojimas!

Šventės dieną į pilį traukė keista eisena, mat kiekvienas į prašymą pažiūrėjo savaip: vieni
nešė nedidukę ropinę ar stiklinaitę, kiti – pilnus kibirus, buvo ir tokių, kas iš visų jėgų įsiręžęs į kalną
rideno statinę. Įėję į kiemą atgabentą vandenį pavaldiniai pylė į didžiulę saugyklą, savuosius indus
palikdami šalia. Paskui klegėdami traukė linksmintis. Šventei baigiantis karalius visiems padėkojo ir
pasitraukė ilsėtis, tačiau greit pasigirdo balsų, jog buvo žadėta staigmena, kurios vis dar nematyti. Bet
atsakymo nebuvo.

Susiruošę namo žmonės ėjo pasiimti savųjų indų ir kaip nustebo pamatę, jog palikti indai

pripildyti aukso monetų! Aplink girdėjosi: „Ak, jei būčiau atgabenęs didesnį indą vandens…“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *