Trejybė suprantama kaip vienas Dievas trijuose asmenyse: Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Dievas Šventoji Dvasia. Tai svarbiausioji mūsų tikėjimo dogma.
Gyvename apgaubti Švč. Trejybės meilės, tik gal ne visada tai lengva iki galo suvokti. Dievas yra bendrystė, o žmogus yra Švč. Trejybės atvaizdas.
Meilė mūsų tikėjime yra dovanojimo sinonimas: Tėvas dovanoja žmonijai save per Sūnų, Sūnus aukojasi Tėvui, Šventoji Dvasia yra jų meilės ir vienybės išraiška.
Ir visgi Švč. Trejybė yra slėpinys, kuris kaskart atsikartoja mums darant kryžiaus ženklą: „Vardan Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Amen“. Slėpinys, kuris kaip stebuklas daug kam ima atrodyti dar vaikystėje, kai vaikas yra supažindinamas su tikėjimo tiesomis ir jam kyla daug klausimų.
Prisimenu savo patirtį, kai būdama maža mėginau išsiaiškinti Trejybės paslaptį. Aiškinausi klausydamasi, kaip kalba suaugusieji. Nustebę jie sušukdavo: „O, Jėzau!“ Sveikindavosi su „Padėk, Dieve“, atsisveikindavo su „Sudiev“, „Su Dievu“. Ištikus kokiai negandai, ypač ligai, esu ne kartą girdėjusi: “Čia tik Šventoji Dvasia jeigu padės, tai padės…“
Galvoju: tie žmonės nelabai išmanė teologijos mokslus, bet labai karštai melsdavosi. Suvokė jie ar ne Švč. Trejybės slėpinį? O gal protu suvokti nereikia, užtenka tik širdimi?