Pal. Benedikta Bjanki Poro
Šiaurės Italijoje, netoli Forli gimusi Benedikta (Benedetta Bianchi Porro, 1936–1964) turėjo nemažai rūpesčių dėl sveikatos. Maždaug aštuonerių, kai priėmė Pirmąją Komuniją, pradėjo rašyti dienoraštį, kuris vis labiau atskleidė jos ypatingą brandumą. Paauglystėje dėl pamažu silpnėjančios klausos patyrė vis didėjančią atskirtį, tačiau tai neatėmė jai gyvenimo džiaugsmo, kurio ji sėmėsi iš gilaus tikėjimo. Stengėsi eiti Teresės Lizjietės pramintu dvasinės vaikystės keliu. Ėmė stropiai studijuoti mediciną, tačiau susidūrė su dėstytojų nepatiklumu. Fizinei būklei blogėjant, suprato, kad savo kentėjimus gali aukoti už pasaulį, vienydamasi su Kristumi – tai jai suteikė didelį dvasinį džiaugsmą. Prikaustyta prie lovos, beveik kurčia, akla ir paralyžiuota, ji buvo ją lankančiųjų guodėja.Viešpatie, tu vedei Benediktą kryžiaus keliu ir leidai atrasti dovanojimo džiaugsmą; melskimės už ligonius, kurie liudija tikėjimą ligi galo.