Šv. Afratas
„Išminčius persas“, pirmasis sirų kilmės Bažnyčios Tėvas, apie savo gyvenimą (III a. pab. – IV a. pr.) nepaliko nieko, tačiau išliko jo raštai. Iš jų galime suprasti Afrato gyvenimą ir gilintis į jo mintis. Afratas priklausė vyrų ir moterų asketų grupei, vadintai „Sandoros vaikais“, kurie, nepasitraukdami iš pasaulio, pasirinko gyventi Krikšto malone laikydamiesi celibato. Galima spėti, kad Afratas buvo tos bendruomenės vyresnysis ar bent jau dvasios tėvas, nes didžioji jo raštų dalis skirta jos nariams. Afrato dvasingumas – optimistiškas, persmelktas švelnumo ir ramybės, visko centre – Kristus, kuriuo jis nuolankiai ir su meile sekė. Afratas rašė: „Atnešk paguodą prislėgtiesiems, lankyk ligonius, rūpinkis vargšais – tai yra malda.“Viešpatie, tu pašaukei Afratą iki galo gyventi Krikšto malone; tegul jis padeda mums suprasti, kam mus įpareigoja Krikštas, kad juo gyventume kiekvieną dieną.