Pal. Vilhelmas Hartas
Vilhelmas Hartas (William Hart, 1558–1583) išliko džentel-menas iki pat savo kankinystės. „Esu Vihelmas Hartas, – kreipėsi jis į įsiveržusius jo suimti. – Neverskite manęs eiti jėga, nes esu ku-nigas: leiskite man atsikelti ir apsirengti, tada eisiu su jumis.“ Elž-bietos I persekiojamiems Anglijos katalikams kunigus ruošti teko užsienyje, dažniausiai Prancūzijoje. Puikus Oksfordo studentas Vilhelmas seminariją baigė Duė, dėstė Reimse, į kunigus įšventin-tas Romoje. Jo pamokslai prilygo sakomiems jėzuitų, bet sirgda-mas inkstų liga jis negalėjo tikėtis priimamas į Draugiją. Grįžęs į Angliją tik per stebuklą išsigelbėjo, kad nebūtų suimtas per slapta laikytas Mišias. Praėjus šešiems mėnesiams vis dėlto buvo išduo-tas, įkalintas Jorko pilyje ir pasmerktas mirčiai, nes du anglikonus buvo įkalbėjęs grįžti į katalikų tikėjimą. Tėvas Vilhelmas mirčiai ruošėsi pasninkaudamas ir melsdamasis. „Į tave mano akys pakel-tos“ (Ps 122, 1), – tokie buvo paskutiniai jo žodžiai.Viešpatie, tavo galia pasireiškia silpnume, kai leidi savo vai-kams tave liudyti; leisk, kad niekada nepalūžtume susidūrę su sunkumais.