Pal. Juozapas Baldo
„Esama dviejų rūšių kunigų, – sakydavusi pamaldžioji motina savo sūnui Juozapui: – Arba geras kunigas, arba joks!“ Ateitis parodė, kaip rimtai jis suprato jos žodžius. 22-ejų metų gavo kunigo šventimus, po vienuolikos metų ugdomojo darbo Veronos kolegijose Juozapas (Giuseppe Baldo, 1843–1915 m.) buvo paskirtas parapijos kunigu Ronko al Adidžėje (Italija) ir ten praleido visą gyvenimą. Trisdešimt aštuoneri metai, pažymėti daugybe anuomet naujovėmis laikytų labdaros ir socialinių ini-ciatyvų, kuriomis siekta skatinti žmogiškąjį ir dvasinį augimą: slauga namuose, mokykla, sporto salė, biblioteka, paskolų ban-kas nepasiturintiesiems, pasauliečių rengimas apaštalavimui, maldos ir krikščioniškų dorybių pagrindų suteikimas. 1894 m. įkūrė nuolankiąsias šventojo Juozapo dukteris, kurios rūpinosi vienišais ir ligotais seneliais bei jaunimo ugdymu. 1894 m. įsteigė mažųjų šv. Juozapo seserų vienuoliją (lot. Congregatio Parvarum Filiarum S. Josephi), kuri rūpinosi apleistais ir sergančiais seneliais, jaunimo lavinimu.Viešpatie, Juozapas atidavė visas savo jėgas tam, kad tavo meilė būtų pažinta; tegul jis įkvepia mus veiksmams, rodantiems tavo meilę žmonėms