Šv. Alpaida
Centrinėje Prancūzijoje, krašte prie Jono upės avis ganiusi varginga piemenė Alpaida susirgo raupsais ir dėl jų buvo visų atstumta. Gyvendama atskirai varganoje lūšnelėje ir vos sudurdama galą su galu, savo vienatvę praturtino atverdama gyvenimą Dievui, kuris netrukus suteikė jai išgijimo malonę. Tačiau užuot grįžusi mėgautis šio pasaulio malonumais, Alpaida pasirinko nuošalų gyvenimą Kiudo (Cudot) vietovėje. Žmonės eidavo pas ją prašydami maldos ir dvasinių patarimų. Plaukte plaukdavusios minios valstiečių ir jos artimųjų, bet ne tik – lankydavosi ir kaimynystėje gyvenę vienuoliai ar vyskupai – ištisa turtuolių ir vargšų tauta. Netoli jos celės pastatyta bažnyčia, kad Alpaida galėtų dalyvauti Mišiose. Gyvendama nuolatinėje Kristaus ir jo Motinos akivaizdoje ji vis dažniau pasinerdavo į mistines patirtis, niekada nepamiršdama ir savo brolių gerovės. Mirė laiminga 1211 m.Viešpatie, prieš iškeliama į tavo garbę Alpaida patyrė atmetimą; leisk mums ieškoti to, kas aukštybėse, ir neapleisti tavo karalystės kūrimo čia, žemėje.