Pal. Elena Enzelmini
Iki mūsų dienų nėra išlikę šaltinių apie Elenos Enzelmini (Elena Enselmini, 1207–1231 m.) gyvenimą. Jos vienuolynas sudegė 1442 m. Viename XV a. pabaigos tekste rašoma, kad ji buvusi Paduvos aristokratų dukra, kuri, pranciškonų pamokslų paveikta, įstojo pas Arčelos (Arcella) klarises. Ten gyvenant dėl nuolatinių pasninkų ir atšiaurių gyvenimo sąlygų pašlijo sveikata. Kentėjimai jai tapo meilės išgryninimo priemone, Elena visiškai pasiaukojo dangiškajam Tėvui. Kentėjimai netgi tapo meilės versme. Užklupta daugelio kančių ji mezgė vis didesnę bendrystę su nukryžiuotu Kristumi. „Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės?“ – klausė šv. Paulius Laiške romiečiams (Rom 8, 35). Elena moko mus atsakyti: „Niekas, net kančia.“Viešpatie, maloniai pažvelk į kenčiančiuosius kūnu ir siela; tegul jie Elenos pavyzdžiu pasitiki tavimi, išlaisvinančiu mus iš mirties.