Pal. Vincentas Grosis
Dvidešimt ketverių kunigu įšventintas Vincentas (Vincenzo Grossi, 1845–1917 m.) paskirtas netoli Kremonos, į Lombardiją (Italija), į dvi dėl labai aktyvaus protestantų apaštalavimo ištuštėjusias parapijas. Šiai vietai reikėjo atsidavusio, kupino meilės ir užsidegimo ganytojo – tokio kaip Vincentas. Jėgų sekti Kristumi jis sėmėsi svarbiausią vietą skirdamas maldai ir Eucharistijos šventimui – vaisingiems bet kokio apaštalavimo šaltiniams. Ypatingai rūpindamasis vaikų ir jaunimo ugdymu 1885 m. įsteigė pirmąją Oratorijos seserų (lot. Institutum Filiarum Oratorii) bendruomenę, atėjusią į pagalbą mergaitėms. Tėvas Grosis prašė, kad jos gyventų šventai ir džiaugsmingai – sekdamos jiems šventuoju globėju paskirto Pilypo Nerio pavyzdžiu. Prieš mirdamas yra ištaręs: „Kelias jau pramintas, man reikia ten eiti.“Maitindamasis stipriųjų Duona Vincentas žengė rūpinimosi kitais keliu; Viešpatie, tegul jam užtariant gyvensime tavo akivaizdoje, kad uoliau tarnautume savo broliams ir seserims.