Šv. Lozorius Ikonografas
Armėnas vienuolis Lozorius, apdovanotas talentu „rašyti“ ikonas, gyveno IX a. Konstantinopolyje. Šią Dievo dovaną jis norėjo naudoti tikėjimo tiesoms skleisti, tad netrukus pakliuvo į neramumų sūkurį. Bizantijos imperijoje liepsnojo ikonoklazmas – ginčas dėl to, ar leistina vaizduoti Kristų, jo Motiną ir šventuosius? Imperatorius Teofilius buvo paskutinysis valdovas, draudęs rodyti pagarbą ikonoms. Tad tapytojas Lozorius buvo tiesiog išmestas į nuotekų vamzdį; jis iš ten išsigelbėjo, bet, kad daugiau netapytų, jam apdegino delnus. Laimei, imperatorienė Teodora, ikonų gerbimo šalininkė, nepaisydama savo vyro, paslėpė Lozorių vienuolyno požemiuose. Vėliau Lozorius, berods, bus nutapęs didelę Kristaus ikoną, kuri buvo pakabinta prie imperatoriaus rūmų vartų. Kai į valdžią atėjo imperatorius Mykolas III, Lozoriui vėl buvo leista tapyti, jis siųstas į Romą pas popiežių tartis, kaip Bažnyčiai grąžinti vienybę ir santarvę. Grįždamas iš antrosios kelionės į Romą, apie 867 m. ikonų rašytojas atidavė dvasią ir pagaliau gali veidas į veidą kontempliuoti savo Modelį amžinybėje.Kadangi tikėjo tavo, Viešpatie, įsikūnijimo tikrove, Lozorius piešė tavo šlovingąjį veidą; tebūnie jis atrama tiems, kurie ieško tavo veido kontempliuodami.