Tai dailininkai, gyvenę ir kūrę prieš visus tuos, kuriuos jūs daugiau ar mažiau žinote. Kartais taip jau istorijoje nutinka, kad matome upę, bet ištakos nelabai svarbu – tikra tiesa, kad apie jas ir žinių būna mažai išlikę.
O kurie iš dailininkų, palikusių pasauliui šedevrus, dažniausiai prisimenami? Leonardas da Vinčis (1452-1519), Mikelandželas (1475-1564), Rafaelis (1483-1520), Ticianas (apie 1488-1576), Rubensas (1577-1640), Rembrantas (1606-1669). Kaip matome, jie visi gyveno XV-XVII a.
O brolių Limburgų žinomi tik mirties metai – 1416, vadinasi, dar nebuvo gimę nė vienas iš mūsų minimų genijų. Broliai gimė Olandijoje, jų tėvas buvo medžio raižytojas, dėdė – dailininkas, kurio dėka jie buvo išsiųsti mokytis į Paryžių. Žinoma, kad vienas iš brolių, kurių buvo trys – Hermanas, Paulius ir Žanas – lankėsi Italijoje.
Per brolių Limburgų kūrybą atsiskleidžia to meto istorinė, kultūrinė, socialinė meno žmogaus padėtis. Tada, viduramžiais, dailininkai buvo… amatininkai, vien tik tapyti neturėjo tokios prabangos, todėl gamino sidabro bei emalio dirbinius, iliustravo rankraščius, dekoravo bažnyčias ir rūmus. Dirbti drauge, kaip viena komanda, tais laikais buvo savaime suprantamas dalykas. Gyveno didžiųjų perversmų laikais, kai viduramžių pasaulėžiūrą keitė viltys, įsigalėsiančios Renesanse.
Tokie dailininkai kaip broliai Limburgai tuomet gyveno tarp dviejų pasaulių: turtingo, elegantiško ir žavaus kunigaikščio šeimos bei vargingo, skurdaus ir neprognozuojamo amatininkų. Dailininkai su dvariškiais dažnai keliaudavo iš vienos pilies į kitą, dalyvaudavo įstabiose puotose, matė valstiečių ir kunigaikščių gyvenimą iš arti, bet nepriklausė nei tiems, nei tiems. Jų pragyvenimas visiškai priklausė nuo turtingų aristokratų malonės ir Bažnyčios pripažinimo bei mecenavimo.
Broliams Limburgams pasisekė, nes juos pastebėjo galingas to meto mecenatas kunigaikštis Beri. Jis užsakė nutapyti iliustruotą kalendorių, kuris vadinosi „Laimingiausios kunigaikščio Beri valandos“ ir turėjo padėti jo savininkui atlikti religines apeigas įvairiu paros metu, įžangoje visada būdavo kalendorius, vaizduojantis kiekvienam mėnesiui būdingus užsiėmimus.
Paveiksle kairėje pavaizduotas sausis, kai keičiamasi dovanomis, o paveiksle dešinėje – birželis ir hercogo valstiečiai, dirbantys laukuose. Paveikslas kairėje yra žiemos puotos vaizdas, salės sienos puoštos gobelenais, kuriuose matomos išausta mūšio scena, detalės nutapytos tikriausiai naudojant padidinamąjį stiklą. Stalas gausiai nukrautas lėkštėmis su patiekalais. Kunigaikštis, vilkintis ilgu puošniu mėlynu apdaru, nutapytas profiliu, už jo galvos – pinta širma. Į akis krenta didelis auksinis indas – laivo formos druskinė, simbolizuojanti šeimininko padėtį visuomenėje. Druska tuo metu buvo labai brangi, indas galėjo būti ir pačių brolių rankomis gamintas. Virš kiekvienos scenos pavaizduotas to mėnesio Zodiako ženklas. Vežime sėdi Saulės dievas. Auksinė spalva ant mėlynos yra būdingas brolių tapybos bruožas.
Tai ką tokio svarbaus paliko šie dailininkai? Jie vaizdavo tai, kas vėliau Šiaurės Europoje tapo meno reiškiniais: portretas, peizažas, siužetiškumas, kasdienio gyvenimo scenos, smulkiausių detalių vaizdavimas. Tokios detalės šiame paveiksle yra du maži šuniukai, kažką ėdantys ant stalo, upės pakrantėje augantys gluosniai, iš vieno kamino rūkstantys vos matomi dūmai. Žinant, kad viduramžiais visuomenei vadovavo Bažnyčia, kuri pamaldumą skatino įspūdingomis meno priemonėmis – sienų tapyba, vitražais, architektūra, detaliomis rankraščių iliustracijomis, brolių Limburgų susidomėjimas tikrove buvo naujas ir drąsus žingsnis tapyboje (tapyta nepermatoma akvarele ant plono pergamento – gyvulių odos).
Knyga „Laimingiausios kunigaikščio Beri valandos“ liko nebaigta, nes 1416 m. broliai mirė nuo maro. Darbas buvo užbaigtas 1480 – aisiais, tai padarė Žanas de Kolombas.
Ką sako ši istorija? Gal tai, kad niekas tiksliai nežino, kiek dar yra užmirštų arba primirštų menininkų ir jų šedevrų.