Savižudybės: kalbėti negalima tylėti – kur dėsime kablelį? (2)

(Pirmoji dalis spausdinta atnaujinti.lt 2021 04 14, vadinosi „Lietuviai – savižudžiai: iš kur? kodėl? nebe?“ Tekstas sukurtas 2017 lapkritį. Savižudybės temą tada inspiravo straipsniai žiniasklaidoje, specialistų pasisakymai, įvairūs su šia tema susiję organizuoti renginiai, o konkrečiai – M.Mažvydo bibliotekoje vykusi diskusija „Už saugią Lietuvą“).

Renginio ambasadorė – aktorė ir laidų vedėja Jurgita Jurkutė – Širvaitė tada akcentavo, kad kalbėti savižudybių tema visuomenei būtina, tik svarbu tai daryti jautriai ir atsakingai. Pati netekusi dviejų artimų žmonių – savo tėčio ir scenos partnerio V.Šapranausko, bet patyrusi didelį žurnalistų dėmesį ištikus šioms netektims, sako pastebėjusi, jog tais metais savižudybių skaičius akivaizdžiai buvo   šoktelėjęs į viršų. Vadinasi, daugkartinis temos gvildenimas, „čiupinėjimas“ iš visų pusių, o jei dar, neduokdie, romantizavimas ar išreikštas pritarimas tokiam žingsniui, potencialius savižudžius tai traukia kaip magnetas, dažnai suveikia kaip sniego gniūžtės, besiridenančios nuo kalno, efektas.

    Susitikime akcentuota, kad labai svarbu keisti visuomenės požiūrį į psichologus, kad daug gali padaryti žiniasklaida, būtina, kad kiekvienas iš mūsų būtų girdėjęs apie asmens, galbūt galvojančio apie savižudybę, atpažinimą ir konkrečią pagalbą jam. Turime būti drąsūs ir budrūs.

    O dabar praktiškai. Jeigu jūsų pažįstamas, draugas, bendradarbis ar šeimos narys tapo liūdnas, užsidaręs, nesidomi tuo, kas ilgą laiką jam buvo įdomu ir svarbu, kalba apie gyvenimo prasmės ir tikslų stygių, apie mirtį, domisi savižudybės būdais, sako esąs nieko vertas, pradeda grąžinti daiktus, rašo testamentą, ima rizikingai vairuoti, vartoti alkoholį, akivaizdu, jog kažkas su tuo žmogumi vyksta. Tada labai svarbu jo tiesiai šviesiai paklausti, ar jis neketina nusižudyti? Pašnekovas paprastai suglumsta, pasijunta lyg apipiltas šaltu vandeniu, nustemba: „Iš kur tu žinai?“

    Kitas žingsnis – siūlyti pagalbą, nuoširdžiai (ne formaliai!) pasidomėti, kokios reikia. Pokalbis su dvasinę krizę išgyvenančiu žmogumi apie jo savijautą yra kaip pralaužtas ledas ar pramušta siena: niekas nenori mirti, kiekvienas nori gyventi, deja, kartais, susiklosčius nepalankioms aplinkybėms, išsigąsta, palūžta, nebežino kaip.

    O įsivaizduokite situaciją, kai žmogus gydosi, turi nedarbingumo lapelį, o jam reikia kažkur pasakyti, kuo jis serga, kokioje gydymo įstaigoje guli. Kiek jis gali būti atviras savo darbo aplinkoje? Kaip elgtis bendradarbiams? Klausti, tylėti, lankyti, apsimesti, kad viskas gerai? Tai labai dažni klausimai praktiškai susidūrus su psichinės sveikatos problemomis.

    Ir dar: ne visi panašūs į savižudžius asmenys tokiais tampa, ne visus ketinančius nusižudyti įmanoma identifikuoti, tačiau yra dar viena kategorija – tai bandžiusieji nusižudyti, bet išgelbėti ar išsigelbėję patys. Kaip su jais bendrauti, ką daryti ir ko ne. Ir šis aspektas diskusijoje buvo aptartas.

    Tuo metu, kai organizuotas renginys, vyko ir žiniasklaidos monitoringas, kurio tikslas – platinti ir nurodyti psichologinės pagalbos galimybes, bet ne nelaimės aplinkybes ar detales, kas ilgus metus buvo laikoma įprasta praktika. Socialinė reklama gatvėse, kitose viešose vietose, galų gale pačiose gydymo įstaigose teikia vilčių, kad lemiamu momentu žmogus šią informaciją prisimins ir griebsis jos kaip skęstantysis šiaudo.

   Kol LRT.lt filmavo diskusiją, per mano messenger atskrido klausimas: „Ką daryti, jei aš nenoriu gyventi, tai tęsiasi keletą metų, bet neužtenka drąsos nusižudyti?“

    Taip, čia tikras faktas. Ir jis atvėrė tą bedugnę, kuri skiria kalbančius apie tai ir tai darančius. Žodžiai „reikia“, „tikimės“, „privalome“, „galime“, „pavyks“ kažkaip atsimušė į tą žinutę ir viską pervertė aukštyn kojom. Nežinau, ar bus gerai, jei dabar atvirai pasakysiu, ką galvojau tada ir tebegalvoju dabar. Reikalas tas, kad diskusija vyko pasibaigus laidai ir išjungus kameras. Tai buvo paskelbta laidos pradžioje ir atrodė logiškai, bet renginio metu neapleido mintis, kad taip bandoma apsisaugoti nuo galimų netikėtumų, išsišokimų, nepatogių klausimų. Visgi tiesioginė transliacija… Ir tikrai – mano minėta žinutė ir būtų buvęs toks nepageidautinas atvejis. Negana to, šalia manęs atsidūrė neįgaliojo vežimėlyje sėdinti mergina, kuri prisistatė kaip nuolat rizikos grupėje esantis asmuo, žudęsis daugybę kartų ir, atrodo, galintis tai pabandyti dar ir dar kartą. Jos klausimai tikrai reikalavo išankstinio pasiruošimo…

    Žinote, perskaičiau tą žinutę – klausimą jau pasibaigusios laidos dalyviams. Garsiai. Ir ne dėl to, kad priversčiau juos jaustis nepatogiai, užklupčiau nepasiruošusius atsakyti. Anaiptol. Jie daro didelius darbus. Gelbsti kitus. Yra kompetentingi ir nuoširdūs. Gal net daro daugiau, negu gali. Perskaičiau norėdama perduoti informaciją iš „pirmų lūpų“ ir mintis žmonių, kurie galvoja apie savižudybę, ir iš dirbančių šioje srityje laukia ženklų ir vilties, kad jiems padėti įveikti sunkumus įmanoma. Laidos dalyvių atsakymai tikrai buvo nuoširdūs, bet rašiusiojo neįtikino: „Gražiai pašnekėjo, protingai, bet tik tiek… O kur diskusija? Man nereikia jūsų kalbų… Man reikia pinigų, kad galėčiau normaliai išlaikyti savo šeimą ir jaustis žmogumi, emigruoti nenoriu. Nesu nei vagis, nei karjeristas, nei padlaižūnas. Ir už Sausio 13 – ąją jokios kompensacijos neprašiau, nors galėjau. Neturiu turtingų dėdžių nei tetų, bet kur tik pasisuku, matau vieną ir tą patį – švogeriai, intrigos, interesai. Taip, aš kitoks – nepatogus, neparankus, bet savo nuomonę vis dažniau pasilaikau sau. Tokius bet kuriame darbe pirmiausia atleidžia. O kas bus su mano šeima? Iš ko mokėsiu paskolą bankui? Atimk dabar iš tų diskusijos dalyvių pajamas arba priversk juos šiaip ne taip vegetuoti – nieko geresnio, brangesnio, nieko sau, tik tai, kas būtiniausia, ir tam būtiniausiam neužtenka, metai iš metų. Ar aš nevykėlis? Turbūt. Pasmerkit mane.“

    Prisipažinsiu, kad žinutę skaičiau kai ką praleisdama, pati jausdamasi truputį nejaukiai, nes ji tiesiog pirštu dūrė į tai, apie ką nenorima garsiai kalbėti – į priežastis! Savižudybė – juk pasekmė, dėl to niekas nesiginčija, tik ir šios diskusijos dalyviai dar pačioje pradžioje jas kažkaip gražiai gražiai apėjo, apžaidė, tarsi mandagiai atsiribojo susikoncentruodami ties jau įsibėgėjusiu procesu.

 Ir dar – specialistų teiginys laidos pradžioje, kad žudosi ir jauni, ir seni, ir turtingi, ir nelabai, ekonominį aspektą iš savižudybių priežasčių tarsi eliminavo. O labiausiai „užkabino“ tai, kad esminiu kovos su savižudybėmis Lietuvoje pavyzdžiu rodytas Kupiškis – tarsi koks Lietuvos statistinis vidurkis, veidrodis, amplua, bandantis įteigti, kad gyvenimas Vilniuje ir mažame miestelyje yra toks pat, nes taip rodo tyrimai. Gal. Tik kodėl – įdomu! – nė vienas iš mano pažįstamų žmonių nenorėtų važiuoti gyventi į Kupiškį? Žinote, bet aš irgi nenoriu! Ir ką gi tai galėtų reikšti?

    Dar, prisimenu, pagalvojau, kad laidos dalyviai visgi labai gerai galvoja apie tą mūsų Lietuvą – pagal juos bent jau pirminius poreikius tai visi pas mus gali patenkinti. Ypač Kupišky, tik va dėl Vilniaus tai turiu abejonių. Specialistė tarsi sakė, kad dvasinės problemos žmogų užklumpa po to, kai apie duoną kasdieninę galvoti nebereikia, nes ir taip aišku, kad jos nepristigs… Kad svarbiausia – vienišumas, emocinis skausmas, adaptacijos sunkumai, žinia apie onkologinę ligą. Taip rodo tyrimai, o jie – kaip tas vėjas, prieš kurį nepapūsi…

    Ką gi – diskusija yra gerai, drąsa kalbėti apie skaudžius dalykus yra mūsų brandos matas, tik va kodėl būtinai turi taip sutapti, kad tas per messenger savo žinutę siuntęs žmogus būtų priešingybė, netelpanti į „Kupiškio algoritmo“ kontekstą?

    Nes tas žmogus dirba valstybės aparate, turi sukaupęs didelę profesinę patirtį, prisidėjęs prie daugelio mūsų šalies įstatymų kūrimo. Tikrai turi šeimą, vaikus, svajonių, planų. Kurie niekaip neįsigyvendina.

    Jo virtuvėje virš durų jau keletą metų styro įkalta vinis. Kaip manote, kam ji?l