Kaip sekasi gyventi ir dirbti balandžio 20 –ąją – tylos ir ramybės dieną?
(Vietoje įžangos. Straipsnis rašytas 2016 04 21, kai apie jokias darbo formas neišeinant iš namų niekas nebuvo girdėjęs, kai gyvenimas tekėjo veržliai kaip kalnų upė. Dabar kitaip: tokio triukšmo, apie kurį kalbama tekste, šiandien nėra nei darbo bei mokymosi vietose, nei gatvėse, pramogų vietos jau nedirba daugiau kaip metai, ir visgi triukšmo problema egzistuoja, tik pakeitusi savo pavidalus. Ką turiu omenyje? Taigi keletą mėnesių iš eilės visus šeimos narius, dirbančius namuose, nes virusas, nes karantinas, nes kitaip negalima. Specialistai sako, kad toks buvimas visus jau išsekino iki kritinės ribos. Daugelyje šeimų tvyro įtampa, susierzinimas, nerimas, nuovargis, vis dažniau kažkas pakelia balsą, vaikai su ausinėmis būna ištisą dieną – pirmąją pusę mokydamiesi nuotoliniu būdu, po pietų, iki vakaro – mėgindami atsipalaiduoti ir garsiai klausydamiesi muzikos. Taigi išeina toks paradokasas: namuose dirbdamas nuo triukšmo tarsi turėtum būti apsaugotas, bet praktiškai tas atrodo ne visai taip. Ir dar: tekste yra tokia dabar jau pranašiška mintis, kad „triukšmą namuose galima sukontroliuoti“. Praktika rodo, kad…)
Oficialiai balandžio 20-oji minima kaip kovos su triukšmu diena, bet tyla ir ramybė skamba gražiau. Tai viena tų minimų dienų, kai atkreipti dėmesį į problemą ragina pats gyvenimas. Specialistai teigia, jog maždaug trečdalis Europos gyventojų (daugiau nei 60 mln. žmonių) savo darbo vietose patiria per didelį triukšmą net ketvirtadalį savo darbo laiko, o beveik 40 mln. darbuotojų pusę darbo laiko priversti kalbėti garsiau nei įprastai, nes kitaip jie nebūtų išgirsti. Dėl šių priežasčių kasmet balandžio 20 dieną įvairiuose Europos miestuose rengiamos įvairios akcijos, skirtos padėti efektyviau mažinti triukšmą darbo vietose.
Šia proga Lietuvos Valstybinė visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos pasiūlė „tylos dietą“. Čia pateikiamas sutrumpintas variantas.
„Tylos dietos“ receptas – kad diena būtų sveika
- „Tylos“ pusryčiai – tik atsikėlus neskubėti įjungti radijo, TV, kompiuterio.
Nenaudokite, kiek tai įmanoma, automobilio garsinio signalo, nors pasaulis aplink jus yra žiauriai netobulas.
- Klausydamiesi mėgstamos TV laidos ar muzikos garsą pritildykite vienu lygiu, o ausinuko – dviem lygiais.
- Venkite sporto varžybų, restoranų, roko koncertų, naktinių klubų, rinkitės „tylųjį“ poilsį – pasivaikščiojimai gryname ore, parodos, muziejai, susitikimai (kaip beveik viskas ironiška žvelgiant iš nūdienos pozicijų).
- Ten, kur labai triukšminga, turite teisę paprašyti pritildyti garsą – sporto klube, diskotekoje, kine. Jei kreipimosi metu jūsų balsas neviršys normalaus pokalbio tono, yra šansų, kad jus išgirs!
- Pabandykite valgyti tyloje, nors iš pradžių ir bus sunku.
- Nauju žvilgsniu pažiūrėkite į augintinius, svetimus ir savus, – būna, kad šie jausmus reiškia lojimu. Tokiu atveju metas kažką keisti. Čia irgi lengva nebus.
- Bet kokioje situacijoje nepamirškime humoro jausmo ir su triukšmu kovokime tyliai!
Kaip matome, triukšmo keliami pavojai slypi ne tik darbo vietoje – triukšmas mus lydi nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro. Savo namų erdvėje triukšmą galime kontroliuoti – peržengus namų slenkstį triukšmas tampa įkyriu palydovu, kurio atsikratyti nėra paprasta.
Ką apie triukšmą ir tylą manė mūsų proproseneliai ?
Jiems mūsų kovos su triukšmu diena tikriausiai būtų atrodytų kaip nesusipratimas, negebėjimas susitvarkyti savo namuose ir aplinkoje, išlepimas! Bet jie negalėjo net numanyti, kaip žmonės, t. y. mes, gyvens po šimto ir daugiau metų…
Mūsų protėviai daugiausia gyveno ne miestuose, o kaimuose, vienkiemiuose, apsupti gamtos, žadinami kiemo gaidžių, miško paukščių. Žemę jie dirbo iš pradžių jaučiais, paskui arkliais, nes technikos nebuvo. Iš užsienio atgabentos javų kuliamosios mašinos dvaruose atsirado tik XIX amžiuje, tačiau tai buvo sezoninis darbas, kuris vargiai galėjo ką nors susargdinti ar papiktinti dėl keliamo triukšmo. Linų kūlimas šiandien galėtų būti priskiriamas prie triukšmingų kaimo darbų, bet apie tai anksčiau žmonės negalvojo: yra darbas, jis turi būti atliktas laiku, linus, pavyzdžiui, reikėjo iškulti iki pirmojo sniego. O kuldavo naktimis: „Atsikeli gaidgyste, pirmą valandą, ir tvatyk. Kuldavo moterys, samdiniai, vaikai. Gaspadorius – ne. Sukloję klojimą pasiimdavo plozus ir jais duodavo linams per galvas. Jei spėdavo iki pusryčių dubą (tam tikras kiekis) linų iškulti anksčiau, čia pat, ant spalių, iki pusryčių kūlėjai galėjo numigti, papusryčiavę kiekvienas eidavo prie savo tos dienos darbų“,– pasakojo Žemaičių muziejui “Alka“ apie linų auginimo ir apdirbimo papročius XIX a. močiutė Ona Albrikienė, gimusi 1881 metais.
Atrodo, kad žodis „triukšmas“ anksčiau dažniau figūravo ne buitiniame, kasdieniniame, o elgesio, socialiniame – moraliniame lygmenyje, taigi iš esmės traktuotas šiek tiek kitaip. Triukšmauti reiškė bartis, nesutarti, pyktis šeimoje ar su kaimynais, viešai aiškintis santykius. Lietuviška tradicija buvo tokia: gyventi taikiai, derėtis, „rokuotis“, bičiuliautis, t. y. turėti bendrų bičių, padėti kits kitam bėdoje. Aiškintis santykius kitiems matant buvo negarbė. Tyla vertinta labiau negu problemų paviešinimas. Susipykę mūsų senoliai eidavo išpažinties, melsdavosi, ieškodavo progos, kaip greičiau atkurti garbingus santykius.
Žodžiai, kalbėjimas kaimo bendruomenėje buvo svarbus aspektas vertinant žmogų apskritai, bet daugiausia apie asmenį pasakydavo jo atlikti darbai. Žodis tautosakoje dažnai konkuruoja su veiksmu ir darbu, todėl dažnai pralaimi: niekam nereikia kalbančio – reikia dirbančio. Tai liudija tokios mūsų senolių įžvalgos: „Tyla – gera byla, ir dūšiai ramiau“, „Žodis – sidabras, tylėjimas – auksas“, „Mažiau kalbų, daugiau darbų“, „Kalbos – vežimai, naudos – už grašį“, „Kalbus kalbą, o darbus darbą randa“, „Tyli kiaulė gilią šaknį knisa“.
Kad ir labai buvo vertinamas darbštus ir mažakalbis kaimo žmogus, nuo liaudies dainų aidėjo laukai. Nes tai ne koks tuščias ginčas ar apkalbos. Tai žodžiai, vinguriuojantys su melodija, o tai virpina sielą, dvasią kelia aukštyn. Kaimas varžėsi su kaimu, kas daugiau dainų moka. Dainos buvo papročių, tradicijų apeiginė dalis. Kiekviena daina turėjo savo paskirtį, vietą ir laiką. Niekam nebūtų šovę į galvą to pavadinti triukšmu. Sakydavo: „Daina darbą lengvina, daina dieną trumpina“. Daina buvo atsipalaidavimo būdas po sunkių darbų. Gražus balsas reiškė tam tikrą pliusą renkantis nuotaką ar laukiant bernelio – dainingam pasaulis visada atrodo šviesesnis…
Tylos baimė, įvaizdžio spąstai ir mobilusis įrenginys
Šiandien nuovargiu skundžiasi ir dideli, ir maži, tačiau tinkamiausią ir netriukšmingą atsipalaidavimo būdą rasti ne taip lengva. Laisvalaikis turėtų reikšti laiką, kai ilsisi ir galva, ir visas kūnas, vadinasi, reiktų tylos ir tokios veiklos, kuri būtų rami, atpalaiduojanti, išvalyta nuo emocinių dirgiklių. Visa tai nuo seno su kaupu randame gamtoje. Tačiau tylos XXI a. žmogus bijo, o be telefono ir interneto nebegali gyventi. Tyla atrodo tarsi kažkas nenormalaus ir grėsmingo. Jei netyčia atsiranda pokalbio metu, tyla iškart skatina susikaupti, apsižvalgyti, ką svarbaus praleidome, ko neišgirdome, ar ši situacija kuo nors gresia, ar neatrodome kvailai? Tylintis telefonas, negauti atsakymai į mūsų išsiųstus elektroninius laiškus yra tyla, kuri erzina ir kelia nerimą, tyla po barnio su kitu žmogumi slegia, stiklinės vandens, norint nusiraminti, nebeužtenka.
Tyla yra akistata su savimi, proga įvertinti situaciją, pasimėgauti akimirka, kai nereikia nei megzti pokalbio, nei jį palaikyti, tačiau gilintis į save reiškia rizikuoti susidurti su savo netobulu „aš“, kuris niekur nepabėgs, todėl tuo užsiimsime gal rytoj…
Vakar, balandžio 20 –ąją, Tarptautinę kovos su triukšmu dieną, šia tema per TV „pasisakė“ ir Houmeris Simpsonas: „Ir vėl dainuoja! Kas per kaimynai? Norėčiau būti kurčias!