(Kad būtų lengviau suprasti: tekstas gimė 2018 m., jame, be kita ko, minimas toks turbūt visiems lietuviams pažįstamas literatūrinis personažas Kukutis, kuriam protu suvokti, drįsčiau sakyti, reikia studijų, bet galima jį suvokti ir kitaip – širdimi, iškart, be jokio išankstinio pasiruošimo…
Šiandien jo, Kukučio, autoriui, netgi tokiam, sakytume, savotiškam tėčiui, poetui Marcelijui Martinaičiui būtų 85 – eri. Taigi turime gražią progą prisiminti ir Ezopo kalbos kūrėją, ir Blinstrubiškės ąžuolą, ir kvailutę Onutę, ir dar daug daug ką
. Svarbu vis paklausti savęs ir kitų, kaip gyvena tai, kas sukurta. Ar nevysta, ar nenyksta, ar nedžiūsta? O gal reikia palaistyti ašaromis arba čystu vandenėliu?)
Visai Lietuvai įstabiai rengiantis atkurtos Lietuvos šimtmečiui šiandien švenčiu porą asmeninių pergalių ir švenčių. Gal ir įžūloka dabar kalbėti apie save kaip asmenį – reiktų būti bent jau kokiam nors kontekste per televizorių girdėta asaba, kokio garsaus kovotojo už tėvynės laisvę palikuone praeityje ar kokia garsia visuomenės veikėja šiandien, nes aišku, kad didžioji Lietuvos dalis šių mano žodžių neišgirs, tos mano progos švęsti gal jiems bus nerimtos, bet aš manau, kad ne mažiau svarbios už tas žinias, kurios kasdien skamba per televizorių. Pasakysiu dar daugiau: jūs irgi tokių turite, būtų įdomu išgirsti, ar teikiat joms tokios reikšmės kaip aš, ką giliai širdyje manote apie savo šalį, dėl ko jums valstybės šimtmetis svarbus, kokį save matote Lietuvos paveiksle – kuriantį, tobulėjantį, veikiantį ar liūdną, nusivylusį, piktą? Ko jums reikia, kad savo šalyje jaustumėtės mažu kasdienybės didvyriu ir tas jausmas vestų į priekį?
…Prieš trejetą metų, vasario 10 dieną, išgyvenau labai sunkią operaciją. Operacijos išvakarėse surūkiau savo paskutinę cigaretę. Pas draugę, ant jos gražaus namo su stikline veranda laiptų. O rūkiau daug metų. Ryte, dieną, vakare, per vakarėlius, pietų pertraukas, ten, kur galima ir kur nelabai. Yra buvę, kad buvau pamiršusi raktus, piniginę, telefoną, bet cigarečių – niekada. Patikdavo man rūkyti, ką čia slėpt!
Rytas, gegužė, paukščių čiulbėjimas, alyvų kvapas, garuojanti kava ir… cigaretė. Arba vasara: jūra, smėlis, Palangos ar koks kitas tiltas, saulėlydis… arba saulėtekis. Ruduo irgi labai tiko prie cigaretės. Tie geltoni, raudoni, oranžiniai lapai, tie kaštonai po kojom, ta rudens dargana už lango, o tu sėdi su kažkuo sau brangiu ir po kaulelį narstai savą ar kokį svetimą gyvenimą. Žiemą – balkonas. Kodėl ne? Žinojau, kad rūkyti – blogai, brangu, smirda ir kvaila. Kad rūko tik silpnavaliai, kad yra visokių būdų mesti. Bet man tai buvo nė motais. Sakiau: man patiko.
O tąkart, operacijos išvakarėse, man tarsi atsivėrė akys: rūkyk dabar tu vieną cigaretę, dvi, dešimt, gali surūkyti nors ir visą pakelį – niekas nepasikeis. Tu, Rasa, gali šiandien tylėti, dainuoti, juoktis arba verkti, gali nusnūsti arba iš viso neiti miegoti, iki pietų lengvai užkąsti arba prisikimšti, kiek lenda, bet rytoj, 8.30, tu būsi operacinėje ir vienas dievas žino, kaip ten viskas pasibaigs… Supratau, kokia iliuzija buvo tos cigaretės, kiek ilgai ir daug aš už ją mokėjau. Pavojaus akivaizdoje, žvelgdama į savo atspindį stikle pasakiau sau, kad taip daugiau negalima. Jei rūkymas būtų antidepresantas, koks nors analgetikas ar beta blokatorius, surūkiusi tą cigaretę pasijusčiau linksmesnė, labiau pasitikinti savimi, ne taip labai skaudėtų, kur dabar skauda, susinormalizuotų kraujospūdis ir pulsas. Nė velnio! Ir pasakiau – basta.
O vakar kalbėjausi su žmogumi, vadinančiu save alkoholiku, kuris šią problemą ir ligą pripažino, gydėsi, praėjo visus pragaro ratus, įveikė (visiškai pasveikti, sako, neįmanoma), šiandien padeda su problema dorotis ir sveikti kitiems bei dėsto nesudėtingą iš pažiūros schemą, kaip vyksta palaimingas ir pavojingas šis apsigaudinėjimo procesas. Jeigu cigaretės gali sietis su malonumu pačiam rūkančiajam, tai alkoholis „malonumą“ būtinai perkelia ir į aplinką. Žmogui daug metų gali atrodyti, kad jis geria nei daugiau, nei mažiau – kaip visi. Kad dozes kontroliuoja. Ir tai yra normalu. Kol staiga vieną dieną kažkas draugiškai pataria gerti mažiau arba mokytis gerti. Paskui – antras skambutis: „susiimk“. Šis žodis signalizuoja, jog visi jau mato, kas vyksta, tik tu dar ne. Trečias – „gydykis“ – nebūtinai reiškia, kad po gydymo būsi sveikas. Jis reiškia, kad tavęs niekas nesupras, išgerti kvies kaip ir anksčiau, stebės tarsi pro padidinamąjį stiklą, tu būsi irzlus, piktas, keiksi save ir visą pasaulį trokšdamas vieno: kad vėl viskas būtų taip kaip buvę ir niekas nebeknistų proto. Šis etapas ir yra minėti pragaro ratai, kai nebelieka jokios prasmės, nes atsisakius alkoholio teiktos atsipalaidavimo iliuzijos, regis, iškart turėtų užplūsti blaivaus gyvenimo džiaugsmingas pojūtis. Tai atsitinka, tik gerokai vėliau. Prieš tai labai svarbu kiek įmanoma pakeisti savo kitus įpročius, pomėgius, aplinką. O užvis svarbiausia nepasiduoti pagundai gerti tada ir taip, kad nė lapė nesuuostų. Pagaliau – sąmoningai ieškoti progų džiaugtis, daryti ir mokytis galbūt to, ko niekad nedarei gyvenime. Žinoma, per visą šį procesą reikia neprarasti vilties, artimų žmonių, namų, darbo, karjeros, jei tokios būta, atlaikyti nesveiko smalsumo ir paniekos pliūpsnius, atsiribojimą ir „nurašymą“.
Tai valstybės 100 – mečio proga ir galvoju, kad bepigu švęsti minint garbių ir įstabių žmonių darbus Lietuvai, kai tie žmonės jau seniai yra tapę herojais. Niekas nebesigilina į tai, ar, be šlovingų darbų, jie darė ir kokių klaidų, gal rūkė, gal gėrė, gal sunkiai sirgo, bet pasveiko ir apie tai seniai visi pamiršo, gal diena iš dienos kovojo su savo priklausomybėmis tarsi vidiniais demonais, gal buvo bjauraus charakterio? Galvoju, kad klausimas, dėl ko tu švęsi Lietuvos šimtmetį, dar visai neseniai kabojęs Vilniaus gatvėse, buvo kaip reta geras, nes švęsti šventę, kurioje pats nesupranti, ką veiki, atrodo nonsensas, ir tiek. Klausimas kvietė pagalvoti, ar jaučiu turįs kažką bendro su visais tais žmonėmis, kurie gyveno prieš mus, ar ne, verti jie man prisiminti, jaučiu pasididžiavimą savo valstybe ar man nei šilta, nei šalta? Galų gale kokią idėją turėjau savo Lietuvai, bet taip jos niekam ir nepasakiau galvodamas, kad tikriausiai ji nieko verta, aš gi mažas žmogus, tegu kalba gudresni, protingesni – tie, kurie visur ir visada viską žino.
Šia proga negaliu nepacituoti savo meilės – Kukučio (eilėraštį pridėsiu pabaigoje). Jis man primena didžiąją dalį po kelių dienų Lietuvos šimtmetį švęsiančios Lietuvos, kuri, jei niekas nelieptų, tai pati gal ir nešvęstų to šimtmečio, nes per gyvenimą netapo jokiais šviesuoliais, jokiais kankiniais, jokiais didvyriais, nelaimėjo jokių mūšių, jokių karų, todėl taip dažnai gyvenimo pabaigoje skamba „neuždirbau“, „neturiu“, „nebenoriu“. Gaila man jo. Taip norėčiau paguosti, pasakyti, kad dar ne vėlu, dar viską galima pataisyti. Dar galvoju, kad valstybės šimtmetis – tai vienintelė tokia šventė per visą mūsų gyvenimą, nes 200 šimtų metų jubiliejų Lietuva jau švęs be mūsų… Bet šurmulys nutils, vėliavos bus nukabintos, mes vėl sugrįšime į kasdienybę, kurioje tikrai netrūks nei kovų, nei karų, nei pergalių. Tai žinodama visiems linkiu labiau mylėti gyvenimą, dalintis savo patirtimis, bet kokias priklausomybes paversti nepriklausomybėmis, sėkme, naujais horizontais. Juk ši valstybė, po kelių dienų švęsianti savo atkūrimo šimtmetį, – tai mes, kartais visiškai nesuprantantys Kukučio. Kam nesunku, įdomu ir rūpi, pamąstykim kodėl? Taigi – „Kukutis nori pamatyti tėvynę“:
Taip ilgai nemačiau tėvynės,
dirbdamas jos laukus,
taisydamas jos šiaudinius stogus.
Taip gyvenimas nedavė laiko,
vargindamas akis ir galvojimą:
vis ką nors reikėdavo dirbti,
eiti kur nors ar važiuoti.
Matau,
nieko neišeina ir tiems,
kurie greitai važiuoja,
arba tiems,
kurie daug ir gerai pavalgo,
kad gražesni būtų žodžiai
apie tėvynę.
Dirbau ir dirbau,
net savo minčių nesuprasdamas,
norėjau tik užsidirbti sekmadienį,
kad galėčiau galvoti.
Kai baigsiu visus savo darbus,
laisvą užsidirbtą sekmadienį
atsigulęs žolėj,
laisvai pasidėjęs ant žemės rankas,
norėčiau dar pamatyti tėvynę,
kam nedavė laiko gyvenimas.
Taip nieko daugiau neuždirbau
ir taip nieko daugiau neturiu,
kad jau nebenoriu turėti.