Posakis „Vox populi, vox Dei“ iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti labai patrauklus, mat liaudis vertinama ne šiaip „patenkinamai“ – jos balsas prilyginamas Dievo balsui. Matyt, turima omenyje liaudies protas, išmintis, atsakomybė ją valdančiųjų atžvilgiu. Kitaip tariant, kalbama apie demokratiją, kaip apie galingą jėgą, kurios valdžia net ir norėdama negalėtų ignoruoti.
Demokratija labai seniai gimė Atėnuose, o mes gyvename moderniais laikais, dažnai galima išgirsti svarstymų, kiek ji išlaikė savo prigimties iki šių dienų? Dažnai galima išgirsti sakant, kad demokratija išsigimė arba kad tai esanti tokia valdymo forma, kai trys žingsniai žengiami į priekį, o du atgal, kad tai esanti labai netobula forma, bet geriausia iš visų blogiausių…
Dar Carlas Schmittas sakė, kad „modernioji demokratija nesuderinama su Dievo transcendencija“, bet kodėl? Taip ir lieka neaišku, kurios krikščioniškos tiesos trukdo demokratiniams procesams. Religiją tiesiog paprasčiau apeiti, nekalbėti apie ją, nes… gali įžeisti netoli esančius kitokių tikėjimų atstovus. Tai jau tikrai kad modernus mąstymas: bet kas, ką pasakysiu nuoširdžiai, be pykčio, kažkam gali sukelti pyktį. Argi ne kvaila?
Panašu, kad liaudis ne visada buvo tas dieviškas balsas, nors per revoliucijas jai pačiai gal taip ir atrodė. Liaudis – tai visuomenės dauguma, ja visados norėta tikėti ir pasitikėti. Bet yra dar minia. Tai nėra sinonimai. Ja galima manipuliuoti, ją galima kvailinti, ji neskelbia idėjų, ji neprognozuojama.
Taigi šioje XXI amžiaus modernybėje liaudis, tauta pagrįstai, bet veltui tikisi teisingos demokratijos, aiškių ir protingų politikų sprendimų, tautiškumo saugojimo, tradicijų tęstinumo, taikos, saugumo garantijų. Bet jiems sakoma, jog gyvename globaliame pasaulyje, kai vyrauja politkorektiškumas, kvotų sistema, naujos žmonių teisės, kurias privalote besąlygiškai priimti, riba tarp gero ir blogo yra trapi arba nematoma, ypač atsargūs turite būti kalbėdami apie balta ir juoda, kad nebūtumėte apkaltinti rasizmu.
Ne visada aišku, kas – liaudis ar minia – yra viruso neigėjai, skiepų ignoruotojai, Dieveniškių gynėjai, šeimų maršo dalyviai? Kas yra tie besiveržiantys iš Baltarusijos – nusikaltėliai, aukos, svieto perėjūnai, naivuoliai ar kvailių ieškotojai?
O ore tvyro toks bendras suvokimas, kad Europos sąjunga apsvaigo nuo humaniškumo ir pati sau užsidėjo antrankius.
Beje, posakis „Vox populi, vox Dei“ priklauso ar tik ne Žanui Žakui Ruso, kuris daug metų bandęs pakeisti pasaulį, ilgainiui suprato, kad gal iš tiesų jį reiktų ne keisti, o bandyti kaip nors paaiškinti.
Posakis iškelia liaudies galią – tai verčia turėti vilties ir mums – tai gerai. Blogai, kad jis paneigia ir eliminuoja Dievą: maždaug „ačiū, Dieve, kad buvai, toliau mes jau kaip nors keliausime be tavęs – patys“.
Tik ar žinome, kur einame ir koks yra kelionės tikslas?