VILEIŠIŲ RŪMAI: IŠTAIGINGAS TAUTINIO ATGIMIMO LOPŠYS

Tautinio atgimimo fone www.atnaujinti.lt  antradienio rubrikoje „Kultūros ir meno šviesoj“ jau kalbėta apie M. ir J. Šlapelius, Žemaitę, G. Petkevičaitę Bitę, „Dvylika apaštalų“ir kt.,  šiandien prisiminkime dar vieną įspūdingą asmenybę ir… vieną istoriškai svarbų namą.

Tiesą sakant, ne šiaip namą, o didingus rūmus, stovinčius prieš Šv. Petro ir Povilo bažnyčią, kitoje Antakalnio g. pusėje. Tai XX a. pradžioje iškilęs vienas įspūdingiausių pastatų. Savo estetika ir išskirtinumu jis tebestebina ir po šiai dienai: turtingiausia to meto rezidencija – Vileišių rūmų ansamblis, kuriame dabar yra įsikūręs Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas (LLTI). Ansamblis yra išlaikęs pirminę eksterjero ir interjero architektūrą bei dekorą. Vileišių rūmai – pirmoji lietuvių tautinio judėjimo rezidencija Vilniuje, atminties vieta.

Rūmų statytojas – Petras Vileišis, garsus geležinkelių ir tiltų inžinierius, dirbęs daugelyje carinės Rusijos vietų. Dar studijuodamas Peterburge su bendraminčiais 1875–1876 m. leido rankraštinį laikraštėlį „Kalvis melagis“, jį kun. Juozas Tumas-Vaižgantas įvertino kaip pirmą grūdą į tautinę lietuvių dirvą, kurioje išaugo „Aušra“ („Aušrą“ ir „Varpą“ Petras Vileišis labai stipriai rėmė finansiškai).

Šių rūmų šeimininko Petro Vileišio veikla Vilnių XX a. pr. buvo pavertusi, pasak Vaižganto, „lietuvių Atėnais”, tautinio atgimimo centru. Vilniuje P. Vileišis įsikūrė 1898 m., atsivežęs didelį kapitalą, įgytą pelningos geležinkelių ir tiltų inžinieriaus profesijos dėka.

1904 m. Petro Vileišio pastangomis lietuvių kalba išėjo pirmasis legalus laikraštis „Vilniaus žinios“. Užsidirbęs Rusijoje 870 000 aukso rublių už juos pastatė geležies dirbinių gamyklą, įsteigė lietuviškų knygų spaustuvę ir knygyną.


„XX a. pr. P. Vileišis buvo kone vienintelis mieste žinomas turtingas ir visų gerbiamas lietuvis Vilniuje, kurio didžiąją gyventojų dalį tuo metu sudarė rusai, žydai, lenkai ir baltarusiai. Rūmų statybos buvo pradėtos tuo metu, kai lietuviams, kaip katalikams, įsitvirtinti Vilniuje buvo labai sunku, todėl dabar galima tik spėlioti, ar P. Vileišis tik norėjo pasistatyti prabangius rūmus savo svajonių mieste, ar tai buvo jo noras įtvirtinti lietuvių prestižą mieste.“


 Išskirtinis Petro Vileišio nuopelnas tautiniam atgimimui buvo jaunosios lietuvių inteligentijos telkimas Vilniuje. P. Vileišis ir jo bendraminčiai visur ieškojo išsibarsčiusių lietuvių inteligentų, susirašinėjo su jais, kvietė į Vilnių tautiniam darbui. Būtent P. Vileišis pakvietė į Lietuvą iš užsienio pargrįžti daktarą Joną Basanavičių.

Mecenato dėka  ir kvietimu į Vilnių atvyko daug jaunų lietuvių, pasiryžusių darbuotis lietuvybės žadinimo labui: Povilas Višinskis, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Julija Žymantienė-Žemaitė, Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, Marija Pečkauskaitė, Juozas Tumas-Vaižgantas, Antanas Smetona, Mykolas Biržiška, Antanas Staugaitis, Pranas Mašiotas, Liudas Gira, Kazys Puida, Ona Pleirytė-Puidienė ir kiti.


„Vileišis, kitaip nei romantinio Lietuvos atgimimo sąjūdžio veikėjai, rūpinosi ne tik švietimo, spaudos, kultūros reikalais, bet ir skatino lietuvius dalyvauti pramonėje, amatuose ir versle. Nors mėgo pasipuikuoti, tačiau ne pelnas jam rūpėjo. Turėjo aiškų planą, kaip sulietuvinti nutautėjusį Vilnių.“

Jeigu ne P. Vileišis, Vilniaus vaizdas dabar būtų visai kitoks, ir visi vienbalsiai sutinka, kad pats inžinierius buvo išskirtinė to laikmečio asmenybė, tikras inovatorius, profesionalas ir perfekcionistas.


„Petras Vileišis, pasikinkęs baltą arklį lėkdavo iki Vilniaus ir tas vaizdinys visiems išlikęs – didelis lietuvis su kapšu pinigų, su kuriuo mieste kalbasi visi – ir lenkai, ir rusai, ir generalgubernatorius, ir vyskupas – visi jį gerbia, visi pas jį noriai važiuoja į svečius. Taigi, kelis metus P. Vileišis iš tiesų karaliavo Vilniuje ir paliko šiam miestui ne tik šiuos rūmus, bet ir sutvarkė Šv. Mikalojaus bažnyčią, jo geležies fabrike pagaminti metalo gaminiai yra nemažoje dalyje tiltų (pvz. Žvėryno tilto).“

Labai svarbu, kad Petras Vileišis caro pareigūnams yra teikęs ne vieną peticiją dėl spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo ir šiaip jau drąsiai priešinosi caro valdžios įvestai tvarkai.

Kuo šie rūmai ypatingi ir kodėl Antakalnyje? Antakalnio rajoną bajorai ir miestiečiai kaip savaitgalio rezidencijų Vilniaus priemiestyje pamėgo prieš kelis amžius, kai žalio priemiesčio plotai priklausė kilmingiesiems Pacams, Sapiegoms ir kt. Per Antakalnį vedė kelias į karališkąjį Viršupį bei artimiausius karališkųjų medžioklių miškus.


Vileišis rūmus statė tik su geriausiais žmonėmis ir geriausiomis medžiagomis, todėl ir rezultato siekė paties geriausio. Statybinės kalkės buvo skiedžiamos ne vandeniu, kaip įprasta, bet pienu.
Šiuose rūmuose viena iš naujovių buvo gyvas tekantis vanduo ir nuotekų sistema. Buvo sakoma, kad Vileišienė buvo pirmoji ponia Vilniuje, kuri turėjo savo vonią, nes vanduo galėjo laisvai ne tik atitekėti, bet ir nutekėti.

Rūmų interjeras itin puošnus, su modernui būdingais elementais. Viduje yra 13 olandiškų krosnių, lubas puošia lipdiniai. Išlikęs sietynas buvo pagamintas iš plieno ir fajanso P. Vileišio metalo dirbinių įmonėje „Vilija“, kaip ir neobarokiniais ornamentais papuošti vartai.

Gyvenamojo namo antrame aukšte 1907 m. sausio 9 d. vyko pirmoji lietuvių dailės paroda, kurią organizavo Antanas Žmuidzinavičius, Petras Rimša, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, atidarymo ceremonijoje kalbėjo Jonas Basanavičius. Apie ją daug rašys Žemaitė.

Name veikė spaustuvė, kur buvo spausdinamas pirmasis legalus lietuviškas laikraštis „Vilniaus žinios“, buvo įsikūrusi redakcija.

Dabar vienas rūmų pastatų po restauracijos virto milžiniška saugykla. Joje saugoma dešimtys tūkstančių lietuvių folkloro pavyzdžių.

Ir šiandien čia vyksta kultūriniai renginiai, mokslinės konferencijos ir koncertai, galima nusipirkti lituanistinių knygų.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *