Kuo toliau, tuo labiau viešojoje erdvėje kasdien norisi pamatyti ne vienadienių „sensacijų“ ir publikacijų apie nieką, o straipsnių, kurie žmogų priverčia suklusti ir sukrusti. Taip, aktualijos yra, jų negali nebūti, bet žmonės jas dažniausiai priima kažkaip ne taip, kažkaip perdėm asmeniškai, skeptiškai, pagiežingai. Tie, kas naudojasi socialiniais tinklais, mato, kad neigiami komentarai dominuoja net tada, kai informacija yra neutrali, ką jau kalbėti, kai ji kažką liečia konkrečiai. Tai kas gi yra? Kodėl lietuvis žmogus taip linkęs nešiotis akmenį užanty ir bet kurią akimirką yra pasirengęs jį mesti? Ir ne šiaip, o kad užgautų kitą, jo kūne bent mėlynę paliktų.
Sunkių klausimų neįmanoma išspręsti sėdint tamsiam kambarėlyje arba kaip vilkeliui sukantis apie savo ašį. Nes jie turi savybę kartotis ir kažkam taip jau buvo. Vadinasi, reikia ieškoti priežasčių, kodėl yra taip, o ne kitaip, ir iš to kambarėlio išeiti.
Šiandien Ernesto Hemingvėjaus gimtadienis. Kai matau visokias keistas išpaikintų žmonių nuotaikas, reikalavimus, intencijas, visada prisimenu jo „Senį ir jūrą“. Senį Santjagą, kuris jau 84 dienas iš eilės jūroje nepagavo nieko, bet nepraranda vilties. Kitų akyse jis yra tikras salao – paskutinis nevykėlis, su kuriuo geriau neturėti jokių reikalų, nes nesėkmė gali būti užkrečiama.
Senis turi draugą – berniuką, kurį pats išmokė žvejoti ir kuris tėvų liepimu po 40 dienų senį turėjo palikti ir pereiti į kitą laivelį – sėkmingą. Tai santykis tarp didelio ir mažo, kuris užmezgamas ribinėje situacijoje, o tiksliau, kai visai netoli slankioja mirtis. Juk Senis Berniuką į jūrą pasiėmė penkerių…
Nesėkmei tęsiantis berniukas senio gailisi. Jis kasdien jam padeda iš pajūrio namo parsinešti kobinį, žeberklą, virves. Ech, burė… Ji užlopyta maišais nuo miltų, suvyniota ir atrodo kaip amžino pralaimėjimo vėliava. Tikėjimui tas nesvarbu, nes žuvis tikrai laukia – tiesiog reikia apsišarvuoti kantrybe.
Ir tikrai – kai jau atrodė, kad vilties nebėra, Senis pagavo tą savo gyvenimo žuvį. Pagavo ir prarado, nes ją surijo rykliai. Ir į krantą jis parplaukė… tuščiomis.
Sunku dabar įvardinti, kuo tas Senis mums yra arba galėtų būti naudingas. Gal tuo, kad berniukui sakėsi esąs „nepaprastas senis“. Mums, lietuviams, čia reikia išties mokytis, nes pasakyti kitiems, kad esi išskirtinis, kitoks, labai labai sunku.
Turėjo jis ir dar porą išskirtinumų – oda buvo išmarginta rudomis dėmėmis, o akys buvo jaunos ir jūros spalvos.
Senis žavi ne tik savo tikėjimu, valia, bet ir veiksmu, judesiu. Jis neklausia, kodėl taip yra. Jis nori žinoti, kada tai baigsis.
Senis nesiskundžia, senis neieško kaltų, senis mąsto ir žvelgia giliau. Savo gyvastį jis atiduoda į aukštesnės jėgos rankas, bet pats nė akimirkai nenuleidžia rankų.
Ką gi – mums tik mokytis ir mokytis. Ir kaip gyventi, ir kaip mirti.
Vox populi, vox Dei.