Visuomenė bruzda. Ilgus metus trukusį burbėjimą, kad prie ruso buvo geriau, pakeitė atviras piktinimasis tam tikrais gyvenimo Lietuvoje aspektais. Mitingai, riaušės, nei dieną, nei naktį nenutrūkstantys karai socialiniuose tinkluose, nepasitikėjimas svarbiausiomis valstybės institucijomis siunčia signalus, kad žmonės aktyviai reaguoja į tai, kas vyksta šalyje, kad protestai prieš vykdomą šalies politiką (tiek vidaus, tiek užsienio) tęsis.
Taip jau susiklostė, kad lietuviai, priešinęsi esamai santvarkai, gynę savo namus, žemę ir tėvynę, dalyvavę sukilimuose, nepabijoję net žūti už savo idealus, buvo tikri savo šalies patriotai, tapdavo didvyriais. Jų vardais šiandien vadinamos mokyklos, gatvės, aikštės, apie juos rašoma istorijos vadovėliuose.
Deja, dabartiniai tautos aktyvistai vertinami kontroversiškai. Taip yra dėl to, kad pati pasipriešinimo idėja yra smarkiai pakitusi, netekusi kai kurių labai svarbių dedamųjų. Mūsų protėviai priešinosi svetimiems, pavergėjams, okupantams. Mūsų protėviai kovojo dėl Lietuvos laisvės. Buvo aišku, kad ne individuali Jono ar Petro liuosybė kažkam turi rūpėti, o visiems bendrai turi rūpėti Lietuva. Beje, individuali laisvė niekur nebuvo suvokiama kaip esanti aukščiau už pareigą. Dabar esame laisvi, bet…protestuotojai kovoja su savais, lietuviais, kurie, sako, tėra prasti šokėjai, šokantys pagal Briuselio dūdelę. Taigi Lietuvos laisvės siekio nebėra, o jei yra, tai protestuotojai, norėdami šią valdžią paleisti, tokiu būdu Lietuvos išstojimo iš ES, NATO ir pan., tikrai nepasieks. Kitaip tariant, tokia Lietuvos laisvė, kokią turime, aktyviausiems visuomenės kovotojams nepatinka.
Kvailiausia, kad su asmens laisvėmis, regis, susipainiojo ir pati valdžia, įsivaizduojanti, kad kraštutinis liberalizmas gali išspręsti visas asmens-piliečio problemas, ir patys protestuotojai, rugsėjo 10 dieną vėl kviečiantys susirinkti visus neabejingus Lietuvos ateičiai. Vieni manė, kad LGBT tema yra tas klausimas, kuris tikrai privalo rūpėti kiekvienam tautiečiui (jei nerūpės – tyčiosis, baus), kiti, kasdien tai girdėdami, suskubo tomis asmens teisėmis išskirtinai pasinaudoti – o ką?
Kai gėjai, lesbietės, homoseksualai ir kiti vargstantieji dėl savo lytinių tapatybių turinio ir formų rėkia apie savo ypatingas teises, kodėl neiškėlus kitokių klausimų – pavyzdžiui, skiepų? „Nepatinka man skiepų idėja, žinau jų pragaištingą poveikį, nenoriu būti sučipuotas – tai mano teisė!“ Žodžiu, gyvename tokioje situacijoje, kai visiems reiktų galvoti tiesiog apie išlikimą, apie ateitį, deja, išeina, kad apie tai negalvoja nei viena, nei kita pusė. Kad ir kokių priemonių covidui suvaldyti valdžia imasi, dalis žmonių jomis netiki. Tas vadinamasis antivakserizmas kartais susidaro įspūdis, kad vyksta net neturint nuomonės šiuo klausimu, norint palaikyti aktyviai besireiškiančius, gal net specialiai kaišiojant valdžiai po nosimi jos pačios ištrauktą kortą. Kur tai veda? Į dar didesnį atotrūkį tarp valdančiųjų ir valdomųjų.
Dar. Dabartiniai protestuotojai dažnai demonstruoja nepagarbą kitiems, elgiasi prasčiokiškai, yra pikti, stokojantys racionalumo, išminties ir… tiesiog gerų manierų. Sunku kartais patikėti, kad, be kaltinimų ir reikalavimų, jie turi ir tvirtą moralinį stuburą, puoselėja dvasines vertybes, kad jų bendraminčiai yra tapačių pažiūrų ir bendrojo gėrio siekiantys piliečiai.
Summa summarum: nuo laisvės, kaip pamatinės vertybės, Lietuvoje prieita prie laisvės demonstruoti ir propaguoti visus įmanomus seksualinius pomėgius ir poreikius. Tokia šios kadencijos valdžios laikysena, analogiški ir tikslai. Virusas, kaip žinome, nėra kokia nors nauja Veneros liga, bet net ir tuo atveju valdžios prioritetas turi būti ne kažkuo nepatenkintos mažumos, o piliečiai – sąmoningi, atsakingi, norintys virusą kuo greičiau pažaboti, galvojantys ne tik apie save, bet ir apie kitus. Galvojantys galva, o ne kitomis kūno dalimis.
Bet…šis tekstas gimė ne dėl to, kas čia išdėstyta. Gimė dėl to vis skambančio ausyse „yra, kaip yra“. Kai tą frazę kelias dienas girdi kasdieną, nori nenori imi savęs klausti, ką žmogus turi omenyje. O, pasirodo, neturi nieko. Žmogus yra susitaikęs, į viską seniai numojęs ranka, tai sakydamas jau net šypsosi, galimas daiktas, kad net nuoširdžiai. Jis nieko šioje šalyje gero nebesitiki. Jo trys vaikai užsienyje ir tikrai nebesugrįš. Taigi.
Taigi kas geriau: tie, kurie šiandien protestuoja, ar tie, kurie sako „yra, kaip yra“? Pirmieji daro visokių klaidų, antrieji nenori nei laimėti, nei klysti. Jiems viskas vis tiek. „O ką padarysi?“